Koldūnai atrodo paprastas patiekalas, tačiau būtent jų virimas dažnai nuvilia. Vieni ištežta, kiti praplyšta, treti praranda formą dar nespėję iškilti. Dažniausia klaida daroma automatiškai – koldūnai metami tiesiai į smarkiai verdantį vandenį, nes „taip greičiau“. Deja, būtent tai ir lemia, kad rezultatas būna prastas.
Kas nutinka, kai koldūnai patenka į verdantį vandenį
Verdantis vanduo sukelia staigų temperatūrinį šoką. Koldūnų tešla išorėje akimirksniu suminkštėja, o viduje esantis įdaras dar lieka šaltas. Dėl šio skirtumo tešla pradeda plėstis netolygiai, siūlės silpnėja, o paviršius greičiau ima brinkti nei virti. Rezultatas – praplėšyta tešla, išbėgęs įdaras arba „košės“ tekstūra.
Kodėl tai ypač aktualu pirktiniams koldūnams
Šaldyti koldūnai yra dar jautresni. Juose temperatūrų skirtumas dar didesnis, todėl verdantis vanduo praktiškai garantuoja, kad tešla pradės irti dar nespėjus jai sutvirtėti. Be to, dauguma pirktinių koldūnų turi plonesnę tešlą, kuri tiesiog neatspari agresyviam virimui.
Kaip virti, kad koldūnai neištižtų
Teisingas būdas – koldūnus dėti į karštą, bet ne verdantį vandenį. Vanduo turi būti apie 80–90 °C, kai kyla garai, bet dar nėra intensyvaus burbuliavimo. Tokiu atveju tešla šyla palaipsniui, spėja „užsiverti“, išlaiko formą ir tik tada pradeda normaliai virti. Kai koldūnai iškyla į paviršių, ugnį galima šiek tiek padidinti, bet virimas turi likti švelnus.
Dar kelios dažnos klaidos
Per mažas vandens kiekis lemia, kad koldūnai sulimpa tarpusavyje ir trinasi vienas į kitą, dar labiau pažeisdami tešlą. Taip pat klaida yra intensyvus maišymas – pakanka koldūnus atsargiai pajudinti tik pačioje pradžioje. Druską geriausia dėti į vandenį dar prieš koldūnus, kad vėliau nereikėtų jų papildomai judinti.
Maža detalė, kuri keičia rezultatą
Koldūnai nemėgsta skubos. Lėtesnis, ramesnis virimas leidžia išsaugoti ir formą, ir skonį. Pakeitus tik vieną įprotį – atsisakius verdančio vandens – net paprasčiausi koldūnai tampa tvarkingi, standūs ir malonūs valgyti, o ne ištižę ir suirę lėkštėje.
