Išvykstant gyventi į užsienį dažniausiai galvojama apie karjerą, atlyginimą, galimybes. Tačiau grįžtant po kelerių metų klausimas būna visai kitas: ko iš tikrųjų trūko? Vienas žmogus, po penkerių metų praleistų svetur, grįžo į Lietuvą ir nustebo pats save – labiausiai pasiilgo ne to, ko tikėjosi.
Ši patirtis nėra unikali. Ji kartojasi daugelio grįžtančiųjų pasakojimuose.
Ne žmonių skaičiaus, o santykio
Gyvendamas užsienyje jis sutiko daug žmonių, turėjo kolegų, pažįstamų, net draugų. Tačiau grįžęs suprato, kad labiausiai trūko ne bendravimo kiekio, o jo gylio.
Lietuvoje pokalbiai dažniau būna tiesmuki, su pauzėmis, be būtinybės nuolat „parduoti save“. Nereikia nuolat aiškinti, kas esi ir kodėl čia esi. Tas tylus supratimas, kad „mes panašūs“, pasirodė esąs didesnė vertybė nei tarptautinis atvirumas.
Jis pasakojo pasiilgęs dalykų, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami: galimybės nueiti į mišką be planavimo, tylos daugiabučių kiemuose, lėto tempo sekmadienio.
Užsienyje net poilsis dažnai būna suplanuotas, rezervuotas, apmokėtas. Lietuvoje spontaniškumas vis dar įmanomas – ir tai, pasirodo, labai ramina.
Kalbos, kuria nereikia galvoti
Nors kasdien svetur jis puikiai bendravo užsienio kalba, grįžęs pastebėjo, kiek daug energijos tai buvo atėmę. Gimtoji kalba leidžia mąstyti, juokauti, pykti ir džiaugtis be vidinio vertimo.
Tai ne vien patogumas. Tai emocinis tikslumas. Kai nereikia ieškoti žodžių, jausmai pasiekia adresatą greičiau.
Maisto ne dėl skonio, o dėl atminties
Jis prisipažino pasiilgęs ne „ypatingų“ patiekalų, o labai konkrečių skonių: juodos duonos, paprastos sriubos, varškės. Ne todėl, kad jų nebūtų užsienyje, o todėl, kad jie ten neturėjo emocinio svorio.
Maistas čia tapo ne mityba, o atminties forma – priminimu apie vaikystę, namus, paprastumą.
Mažesnio spaudimo būti „sėkmingu“
Dar vienas netikėtas dalykas – palengvėjimas. Užsienyje nuolat jautėsi spaudimas judėti pirmyn, kilti, keisti, optimizuoti. Grįžęs jis pajuto, kad Lietuvoje leidžiama būti „pakankamu“.
Tai nereiškia ambicijų nebuvimo. Tai reiškia galimybę sustoti nejausdamas, kad kažką pralaimi.
Ko jis nepasiilgo
Įdomu tai, kad jis nepasiilgo didesnio atlyginimo, egzotikos ar nuolatinio judesio. Tie dalykai buvo vertingi patirties metu, bet grįžus prarado emocinį svorį.
Tai leido suprasti, kad kai kurios vertės veikia tik tam tikrame gyvenimo etape.
Ką ši istorija sako apie grįžimą
Šis grįžimas nebuvo nei pabėgimas, nei nusivylimas. Tai buvo suvokimas. Užsienis davė patirties, bet namai grąžino proporcijas.
Dažnai išvykstama ieškoti daugiau, o grįžtama supratus, kas yra pakankamai.
