Daugelis žmonių vaistažoles renka patys arba gauna jų iš artimųjų. Jos laikomos drobiniuose maišeliuose, stiklainiuose ar dėžėse ir dažnai naudojamos ne vieną sezoną. Todėl natūraliai kyla klausimas – ar pernai rinktų vaistažolių arbata vis dar saugi, ar ji jau praradusi savo savybes, o gal net tapusi žalinga?
Šiame straipsnyje paaiškinsime, kas iš tiesų nutinka vaistažolėms laikui bėgant, kada jas dar galima naudoti, o kada arbatos geriau nebevirti, net jei ji atrodo ir kvepia „normaliai“.
Kas nutinka vaistažolėms laikant jas ilgiau
Vaistažolės nėra „gyvos“, bet jos nėra ir visiškai stabilios. Laikui bėgant jose vyksta cheminiai pokyčiai: aktyviosios medžiagos pamažu skyla, o aromatiniai junginiai išgaruoja.
Tai reiškia, kad pernai rinktos žolelės dažniausiai tampa silpnesnės, bet ne automatiškai pavojingos. Problema atsiranda ne dėl paties amžiaus, o dėl laikymo sąlygų.
Jei žolelės buvo laikomos sausoje, tamsioje ir vėsioje vietoje, jų būklė po metų gali būti visiškai tinkama arbatai.
Kada arbata iš senesnių žolelių vis dar saugi
Dauguma tinkamai laikytų vaistažolių yra saugios naudoti 1–2 metus po surinkimo, ypač jei tai buvo:
- lapai ar žiedai (ramunėlės, mėtos, liepžiedžiai);
- šaknys ar žievė, laikytos sausai ir gerai vėdinamoje vietoje.
Tokios žolelės gali būti silpnesnio poveikio, tačiau pačios savaime jos nėra pavojingos, jei nepasikeitė jų kvapas, spalva ar struktūra.
Kada vaistažolių arbatos geriau atsisakyti
Yra aiškūs ženklai, kad arbatos virti nebereikėtų. Jei žolelės:
- turi pelėsio kvapą ar dėmių;
- yra sulipusios, drėgnos;
- pakeitusios spalvą į pilkšvą ar rusvą;
- kvepia ne „žole“, o sandėliu, rūsiu ar dulkėmis,
tokios žaliavos nebėra saugios, net jei jos rinktos „iš švarios vietos“. Pelėsio toksinai nėra sunaikinami verdant.
Ar silpnesnis poveikis gali būti problema
Dažniausiai – ne, bet kartais taip. Silpnesnė arbata gali tiesiog neduoti laukto efekto, ypač jei žmogus ją naudoja tikėdamasis konkretaus poveikio, pavyzdžiui, raminamojo ar virškinimą skatinančio.
Tai tampa problema tada, kai žmogus:
- didina dozes manydamas, kad „arbata per silpna“;
- derina kelias skirtingas žoleles;
- vartoja ją ilgą laiką be pertraukų.
Tokiais atvejais net ir senesnės, bet saugios žolelės gali tapti apkrova organizmui.
Kodėl „natūralu“ nereiškia „amžina“
Vaistažolės nėra konservuotos. Jos reaguoja į drėgmę, šviesą, orą ir temperatūrą. Net geriausiai surinktos žolelės laikui bėgant praranda dalį savo savybių.
Tai ypač aktualu žolelėms, kuriose gausu eterinių aliejų – mėtoms, čiobreliams, melisai. Jei po metų arbata nebekvepia, tai ženklas, kad nauda taip pat sumažėjusi.
Ką sako specialistai
Fitoterapijoje dažniausiai rekomenduojama:
- žiedus ir lapus naudoti per 12 mėnesių;
- šaknis ir žievę – iki 2 metų;
- laikyti sandariai, tamsiai ir sausai.
Tai nėra griežta taisyklė, bet saugus orientyras, padedantis išvengti rizikos.
Kada verta būti ypač atsargiems
Ypač atsargūs turėtų būti:
- nėščios moterys;
- žmonės, vartojantys vaistus;
- turintys alergijų ar lėtinių ligų.
Tokiais atvejais net ir „nekaltos“ žolelės gali turėti neprognozuojamą poveikį, ypač jei jos senos ar laikytos netinkamai.
Svarbu ne tik metai, bet ir sąlygos
Arbata iš pernai rinktų vaistažolių dažniausiai yra saugi, jei žolelės buvo laikomos tinkamai ir neturi gedimo požymių. Didžiausia rizika slypi ne jų amžiuje, o drėgmėje, pelėsyje ir per dideliuose lūkesčiuose.
Jei kyla bent menkiausia abejonė – geriau žolelių nebevirti. Vaistažolės turi padėti organizmui, o ne tapti papildomu rizikos veiksniu. Kartais saugiausias sprendimas yra tiesiog naujas derlius.
Šaltiniai
World Health Organization. Quality control methods for herbal materials
European Medicines Agency. Herbal medicinal products
Mayo Clinic. Herbal supplements: Safety considerations
Harvard Health Publishing. Herbs and supplements safety
