Mintis viliojanti: išeini ryte į sodą, praeini pro obelis, o po pušimi ar beržu stovi baravykas. Daugelis taip ir daro pirmą klaidą – nusiperka „baravykų grybienos“, paberia ją į lysvę ir laukia derliaus kaip nuo agurkų. Po metų nieko, po dviejų irgi nieko, o tada sakoma, kad „čia visi tie grybai – apgaulė“.
Baravyką užsiauginti įmanoma, bet tai nėra greitas projektas. Šiame straipsnyje pateikiu aiškų planą, ką daryti, kad turėtumėte realių šansų sulaukti baravykų savo sode.
Kodėl baravykų „pasėti“ į lysvę nepavyksta
Baravykai nėra daržovė. Jie auga ne „iš žemės“, o gyvena kartu su medžiais. Baravyko grybiena sudaro ryšį su medžio šaknimis ir be tokio partnerio praktiškai neturi prasmės. Todėl svarbiausias dalykas sode yra ne grybų „trąša“, o tinkamas medis ir tinkama vieta.
Dar vienas dalykas, kurį verta suprasti: net jei grybiena prigyja, baravykai nebūtinai pasirodys kitą sezoną. Dažniausiai kalbame apie kelis metus, kol sistema įsitvirtina.
Kokio medžio reikia ir kur sode ieškoti vietos
Baravykai dažniausiai siejami su pušimis ir eglėmis, taip pat gali augti prie beržų ar ąžuolų, priklausomai nuo baravykų rūšies. Praktiškai sode geriausia pradėti nuo to, ką jau turite. Jei yra jauna pušis ar beržas, tai daug geresnė pradžia nei bet kokia tuščia lysvė.
Vieta turi būti natūrali, neperdirbta. Jei po medžiu nuolat kasate, pilate kompostą, tręšiate ir ravite iki plikos žemės, tai grybams paprastai nepatinka. Baravykams labiau tinka vieta, kur dirva yra lengvesnė, su paklotu, su spyglių ar lapų sluoksniu.
Žingsnis po žingsnio: kaip sukurti sąlygas baravykams
Pirmiausia pasirinkite vieną medį ir aplink jį 0,5–1,5 metro spinduliu nedarykite daržo. Toje vietoje geriau palikti natūralią paklotę arba ją sukurti. Jei tai pušis, pravers spyglių, smulkių šakelių sluoksnis. Jei beržas ar ąžuolas – lapai ir miško paklotę primenantis mulčias.
Antras žingsnis – grybienos įvedimas. Patikimiausias būdas yra ne „milteliai iš pakelio“, o medžiaga iš miško. Tai gali būti nedidelis kiekis miško paklotės su grybiena iš vietos, kur baravykai tikrai auga prie to paties tipo medžio. Tokia paklotė įterpiama į paviršinį dirvos sluoksnį po jūsų medžiu.
Trečias žingsnis – drėgmės režimas. Grybiena nemėgsta nei užmirkimo, nei visiško išdžiūvimo. Lietuvos vasaros būna ir sausos, ir labai lietingos, todėl svarbu stebėti. Sausromis vietą po medžiu reikia palaistyti, bet ne „pripilti“, o sudrėkinti. Pavasarį ir rudenį papildomai dažniausiai nieko nereikia.
Ketvirtas žingsnis – jokios chemijos ir minimalus tręšimas. Jei po tuo medžiu purškiate herbicidus, barstote pelenus, pilate daug komposto ar mineralinių trąšų, grybiena gali žūti. Baravykams reikia stabilumo, o ne „pagerinimų“.
Dažniausios klaidos, dėl kurių baravykų nesulaukiama
Pati dažniausia klaida – bandymas auginti baravykus be tinkamo medžio. Antra klaida – vietos perkasimas ir nuolatinis „tvarkymas“, kai kiekvieną pavasarį viskas išpurena iki gylio. Trečia klaida – tikėjimas, kad užteks vieno pabėrimo ir po mėnesio bus grybų.
Taip pat dažnai nepavyksta dėl per sausos vietos. Jei baravykų grybiena pradeda augti, bet vasarą po medžiu nuolat „dulkės“, ji tiesiog sustoja.
Ko realiai tikėtis ir kada pasirodo pirmi grybai
Jei sąlygos tinkamos ir grybiena prigyja, pirmųjų baravykų galima tikėtis po 2–4 metų. Kartais greičiau, kartais ilgiau. Net ir tada derlius gali būti nereguliarus, nes baravykų dygimas priklauso nuo oro, ypač nuo šilumos ir drėgmės rugpjūtį–rugsėjį.
Baravykai sode prasideda nuo kantrybės, ne nuo pakelio
Baravykų auginimas sode labiausiai panašus į ilgą investiciją: jūs ne „pasėjate grybą“, o sukuriate jam vietą, kur jis nori gyventi. Jei leisite po medžiu susiformuoti natūraliai paklotei, neskubėsite su trąšomis ir palaikysite drėgmę sausromis, šansai atsiranda. O kai vieną rudenį pamatysite pirmą baravyką savo kieme, tada suprasite, kad šis darbas buvo vertas laiko.
