Šeivamedis laikomas nereikliu augalu. Pasodini, ir jis turėtų augti beveik pats. Tačiau praktikoje daugelis sodininkų susiduria su tuo pačiu vaizdu: krūmas gyvas, lapai žali, bet augimas lėtas, ūgliai trumpi, o apie vešlų krūmą ar žiedus tenka tik pasvajoti. Dažnai pradedama ieškoti ligų ar kenkėjų, nors problema slypi daug paprasčiau.
Dažniausiai šeivamedis nestiebiasi todėl, kad jam trūksta vienos esminės medžiagos, be kurios jis negali normaliai augti.
Kodėl šeivamedis apskritai gali „stovėti vietoje“
Šeivamedis yra greitai augantis krūmas, bet tik tada, kai turi tam tinkamas sąlygas. Jei jų nėra, jis pereina į savotišką išgyvenimo režimą. Augalas nežiūva, bet ir neauga. Tai klaidina, nes atrodo, kad viskas „lyg ir gerai“.
Tokiais atvejais problema dažniausiai nėra šviesa ar drėgmė. Net ir gana skurdžioje vietoje šeivamedis turėtų leisti ilgesnius ūglius. Kai to nevyksta, verta žiūrėti į dirvos sudėtį.
Kritiškai svarbi medžiaga, be kurios šeivamedis nestiebiasi
Dažniausiai šeivamedžiui trūksta azoto. Tai pagrindinė medžiaga, atsakinga už žaliosios masės augimą. Kai azoto per mažai, augalas formuoja lapus, bet jie būna smulkesni, o stiebai trumpi ir silpni.
Azoto trūkumas ypač dažnas ten, kur dirva ilgą laiką nebuvo tręšta arba kur vyrauja labai lengvas, smėlingas gruntas. Taip pat ši problema pasireiškia sklypuose, kur organinės medžiagos beveik nėra.
Kaip atpažinti, kad šeivamedžiui trūksta būtent azoto
Pagrindinis požymis – lėtas augimas be aiškių ligos ženklų. Lapai gali būti šviesesni nei įprasta, kartais net šiek tiek gelsvi, bet ne dėmėti. Apatiniai lapai dažniausiai silpsta pirmiausia.
Svarbu tai, kad augalas neatrodo „sergantis“. Jis tiesiog neauga taip, kaip turėtų. Tai ir yra tipinis azoto trūkumo scenarijus.
Ką daryti, kad šeivamedis vėl pradėtų stiebtis
Pirmas žingsnis – papildyti dirvą organine medžiaga. Šeivamedžiui labai tinka perpuvęs kompostas, gerai perpuvęs mėšlas ar biohumusas. Tai ne tik suteikia azoto, bet ir pagerina dirvos struktūrą.
Jei reikia greitesnio efekto, galima naudoti azotines trąšas, tačiau labai saikingai. Per didelis azoto kiekis gali paskatinti pernelyg minkštų ūglių augimą, kurie vėliau blogai žiemoja. Geriausia tręšti pavasarį, kai augalas pradeda aktyviai augti.
Dažniausios klaidos, kurios situaciją tik pablogina
Viena dažniausių klaidų – manyti, kad šeivamedžiui reikia „ramybės“ ir visai jo netręšti. Kita klaida – pilti daug pelenų ar kalkių, kurios dar labiau sutrikdo maisto medžiagų pasisavinimą.
Taip pat nereikėtų tikėtis, kad problema išsispręs savaime. Jei dirva skurdi, šeivamedis pats iš niekur maisto nesusikurs.
Kada galima tikėtis rezultato
Papildžius dirvą tinkamomis medžiagomis, pirmieji pokyčiai dažniausiai matomi jau tą patį sezoną. Ūgliai ima ilgėti, lapai tampa sodresnės spalvos. Visas krūmas atsigauna per vieną–du metus, jei priežiūra būna nuosekli.
Augimas prasideda nuo dirvos
Šeivamedis nėra lepus augalas, bet jis negali augti tuščioje žemėje. Jei krūmas stovi vietoje, tai beveik visada signalas, kad jam trūksta maisto, o dažniausiai – azoto. Kai ši spraga užpildoma, šeivamedis greitai parodo, ką iš tiesų sugeba.
