Bėgikas lietingą lapkričio rytą, žmogus darantis prisitraukimus parke žiemą ar joga ant žolės daugiabučių kieme – Lietuvoje tokie vaizdai vis dar sulaukia žvilgsnių. Kartais – palaikančių, kartais – nustebusių, o kartais ir skeptiškų.
Kodėl fizinis aktyvumas viešoje erdvėje mums atrodo neįprastas? Ir ką ši reakcija iš tikrųjų atskleidžia apie tai, kaip suvokiame kūną, viešumą ir „normalų“ elgesį?
Sportas ilgą laiką buvo „viduje“
Istoriškai sportas Lietuvoje dažniau buvo siejamas su konkrečiomis, tam skirtomis vietomis: sporto salėmis, stadionais, mokyklomis. Fizinis aktyvumas turėjo savo laiką ir erdvę.
Sportuoti „šiaip sau“, be aiškaus tikslo ar varžybų, viešoje vietoje nebuvo įprasta. Todėl žmogus, kuris bėga parke ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad nori, iškrenta iš nusistovėjusio vaizdo.
Viešumo ir privatumo riba
Lietuvių kultūroje viešumas ilgą laiką buvo siejamas su santūrumu. Kūnas – privatus reikalas, pastangos – irgi. Aktyvus judėjimas viešoje erdvėje gali būti suvokiamas kaip pernelyg matomas, net šiek tiek demonstratyvus.
Kai žmogus sportuoja lauke, jis neišvengiamai tampa pastebimas. Tai kelia klausimą ne apie sportą, o apie santykį su buvimu matomam apskritai.
Klimatas kaip pasiteisinimas
Dažnai girdimas argumentas – oras. Per šalta, per karšta, per šlapia, per vėjuota. Lietuvoje klimatas dažnai tampa universaliu paaiškinimu, kodėl „normalu“ sportuoti tik uždarose patalpose.
Tačiau paradoksas tas, kad tas pats oras netrukdo ilgai būti lauke kitais tikslais – vaikščioti, dirbti, laukti. Tai rodo, kad problema ne pačiame klimate, o mūsų įpročiuose ir lūkesčiuose.
Ką matome, tą ir laikome norma
Jei viešose erdvėse retai matome sportuojančius žmones, kiekvienas toks atvejis išsiskiria. Stebėjimas čia nereiškia pasmerkimo – dažnai tai tiesiog susidūrimas su neįprastu vaizdu.
Ten, kur lauko sportas yra įprastas, jis tampa nematomas. Lietuvoje jis dar tik skinasi kelią į „normalumo“ zoną.
Mitai apie „keistuolius“ ir realybė
Kartais sportuojantis lauke žmogus vis dar siejamas su kraštutinumais: arba labai rimtas atletas, arba ekscentriškas entuziastas. Retai jis matomas kaip paprastas žmogus, pasirinkęs patogų ir nemokamą būdą judėti.
Realybėje lauko sportas dažnai yra pats pragmatiškiausias sprendimas – be abonementų, be grafikų, be papildomų barjerų.
Kodėl požiūris pamažu keičiasi
Pastaraisiais metais situacija keičiasi. Daugėja lauko treniruoklių, bėgimo takų, viešų iniciatyvų. Jaunesnė karta į sportą žiūri mažiau formaliai – kaip į kasdienį judėjimą, o ne atskirą ritualą.
Kuo daugiau žmonių sportuoja lauke, tuo mažiau tai stebina. Normalumas plečiasi kartu su matomumu.
Ką tai sako apie mūsų mentalitetą
Stebėjimasis sportuojančiais lauke nėra neigiamas bruožas. Jis rodo santūrumą, atsargumą ir polinkį laikytis nusistovėjusių normų. Tačiau jis taip pat atskleidžia, kaip lėtai priimame naujus elgesio modelius viešoje erdvėje.
Tai ne apie sportą. Tai apie tai, kaip greitai leidžiame sau ir kitiems būti kitokiems nei įprasta.
Kai judėjimas tampa matomas, keičiasi ir norma
Sportuojantis žmogus lauke Lietuvoje vis dar šiek tiek išsiskiria. Bet būtent taip keičiasi normos – pirmiausia per pastebimumą, paskui per priėmimą.
Galbūt po kelerių metų stebins ne tas, kuris bėga žiemą parke, o tas, kuris stebisi, kodėl tai kadaise atrodė keista.
