Koloninės obelys atrodo patraukliai: užima mažai vietos, dera anksti ir telpa net mažame sode. Tačiau daugelis sodininkų nusivilia – vietoje tvarkingos „kolonos“ medis pradeda leisti ilgas šonines šakas, išsikeroja ir praranda formą. Dažniausiai problema ne obelyje, o formavime. Koloninė obelis reikalauja labai konkretaus genėjimo. Šiame straipsnyje rasite aiškią instrukciją, kaip teisingai formuoti obelį į koloninę ir kokių klaidų vengti.
Kas iš tikrųjų yra koloninė obelis
Svarbu suprasti, kad tikros koloninės obelys yra specialios veislės, genetiškai linkusios augti siaurai. Tačiau net ir jos be priežiūros greitai praranda formą. Jei bandysite paprastą obelį „padaryti kolonine“, tai bus sudėtinga ir rezultatas bus laikinas.
Patyrę sodininkai koloninę formą palaiko ne leidžiant medžiui augti laisvai, o nuosekliai kontroliuojant šoninius ūglius.
Kada pradėti formavimą
Formavimas prasideda nuo pirmųjų metų po pasodinimo. Jei paliksite obelį augti „kaip nori“, vėliau ją suvaldyti bus daug sunkiau. Pirmasis ir svarbiausias tikslas – išlaikyti vieną stiprų centrinį kamieną.
Jei viršūnė nepažeista, jos trumpinti nereikia. Būtent viršūnė lemia koloninę formą. Jei ji nušąla ar nulūžta, medis pradeda šakotis.
Kaip genėti šoninius ūglius
Visi šoniniai ūgliai yra trumpinami. Pavasarį arba vasaros pradžioje jie kerpami paliekant 2–3 pumpurus nuo kamieno. Tokie trumpi ūgliai vėliau virsta vaisinėmis šakelėmis, o ne ilgomis šakomis.
Jei paliksite šoninius ūglius ilgus, obelis praras koloninę formą ir taps paprastu medžiu. Todėl genėjimas čia – ne pasirinkimas, o būtinybė.
Ką daryti su stipriais konkurentais
Kartais šalia centrinio kamieno išauga stiprus, vertikalus ūglis – vadinamasis konkurentas. Jį būtina pašalinti kuo anksčiau. Jei paliksite du „viršūninius“ ūglius, medis išsikeroja ir forma sugadinama visam laikui.
Patyrę sodininkai konkurentus išlaužia dar žalius – taip žaizda būna mažesnė ir medis greičiau gyja.
Vasaros korekcijos – mažai, bet laiku
Koloninė obelis mėgsta vasaros genėjimą. Liepos mėnesį galima dar kartą patikrinti augimą ir per ilgus ūglius patrumpinti. Tai leidžia medžiui energiją skirti vaisiams, o ne naujų šakų auginimui.
Svarbu neperlenkti lazdos – per stiprus vasaros genėjimas gali paskatinti naują ūglių bangą.
Dažniausios klaidos
Didžiausia klaida – nukirpti viršūnę „kad neaugtų per aukšta“. Tai beveik garantuotai sugadina koloninę formą. Kita dažna klaida – visai negenėti šoninių ūglių, tikintis, kad medis „pats bus koloninis“.
Taip pat klaida manyti, kad koloninė obelis nereikalauja priežiūros – ji reikalauja net daugiau tikslumo nei įprasta.
Lietuvos sąlygos: į ką atkreipti dėmesį
Lietuvoje dažnos žiemos šalnos, todėl koloninių obelų viršūnės kartais apšąla. Tokiu atveju pavasarį paliekamas vienas stipriausias ūglis kaip nauja viršūnė, o kiti pašalinami.
Taip pat svarbu nepertręšti azotu – tai skatina ilgų šoninių ūglių augimą, kurie gadina formą.
Ką verta prisiminti
Koloninė obelis – tai ne „savaime tvarkinga“ obelis. Tai medis, kurio forma kuriama rankomis. Aiškus, nuoseklus genėjimas, vienas kamienas ir trumpi šoniniai ūgliai – trys pagrindinės taisyklės, kurios veikia. Laikantis jų, koloninė obelis išlieka siaura, dera gausiai ir puikiai tinka net mažam sodui.
