Ji atrodo nekalta, net labai graži. Dažnai sodinama „dėl natūralumo“, „kad būtų gyviau“ arba „nes taip darė močiutė“. Tačiau būtent ši sodo puošmena vis dažniau tampa nematoma invazinių kenkėjų baze, iš kurios problemos plinta po visą sklypą. Patyrę sodininkai jau seniai žino: kai kurios natūralios detalės sode gali atnešti daugiau bėdos nei naudos. Šiame straipsnyje – apie tai, kas tai per puošmena, kodėl ji pavojinga ir ką daryti, kad sodas netaptų kenkėjų inkubatoriumi.
Apie ką kalba sodininkai tyliai
Kalba eina apie tankius, neprižiūrimus krūmynus ir dekoratyvinius „laukinio kampelio“ plotus, ypač sudarytus iš greitai augančių krūmų, vijoklių ar savaime plintančių augalų. Iš pirmo žvilgsnio – rojus paukščiams ir vabzdžiams. Iš tikrųjų – ideali slėptuvė ir veisykla invaziniams kenkėjams.
Problema ne pats augalas, o jo tankis, drėgmė ir priežiūros nebuvimas.
Kodėl būtent tokiose vietose kenkėjai dauginasi
Invaziniai kenkėjai ieško trijų dalykų: pastovios drėgmės, apsaugos nuo vėjo ir plėšrūnų bei vietos žiemoti. Tankūs, nejudinami želdiniai jiems suteikia viską iš karto.
Tokiose vietose lengvai įsikuria:
– amarai ir jų kolonijos
– erkės
– invaziniai vabalai
– šliužai
– kai kurios musės ir jų lervos
Iš šių „ramių zonų“ jie vėliau keliauja į daržą, gėlynus ir šiltnamius.
Dažniausi „kaltininkai“
Patyrę sodininkai dažniausiai mini:
– per tankias gyvatvores, kurios niekada neretinamos
– dekoratyvinius vijoklius, paliktus augti be kontrolės
– savaime išplitusius krūmus palei tvoras
– „natūralius kampelius“, kur niekas nejudinama metų metus
Ypač pavojingi plotai, esantys arti daržo ar šiltnamio – kenkėjams nereikia toli keliauti.
Kodėl tai tampa invazijos pradžia
Invaziniai kenkėjai skiriasi tuo, kad jie neturi natūralių priešų arba labai greitai prisitaiko. Jei sodas suteikia jiems saugią bazę, jų populiacija per sezoną gali išaugti kelis kartus.
Tada prasideda „neaiškios problemos“: augalai silpsta, lapai deformuojasi, derlius prastėja, o tikroji priežastis lieka nepastebėta – nes ji slepiasi „gražiame kampelyje“.
Ką daro patyrę sodininkai
Jie neatsisako natūralumo, bet jį kontroliuoja. Tai reiškia:
– reguliariai retina krūmus
– nepalieka visiškai nejudinamų plotų
– išpjauna senas, tankias, per drėgnas vietas
– palaiko oro cirkuliaciją
Natūralumas be kontrolės tampa problema. Natūralumas su priežiūra – balansas.
Ar reikia viską iškirsti
Ne. Klaida būtų naikinti viską iš baimės. Tačiau palikti „kaip yra“ taip pat klaida. Geriausias sprendimas – peržiūrėti, kas auga, kiek tanku ir ar ten nuolat laikosi drėgmė.
Jei ten visada vėsu, šlapia ir tamsu – tai ne puošmena, o rizikos zona.
Lietuvos sąlygos: kodėl problema auga
Mūsų klimatas drėgnas, žiemos švelnėja, o invaziniai kenkėjai išgyvena vis lengviau. Tai reiškia, kad vietos, kurios anksčiau „nieko blogo nedarė“, dabar tampa kenkėjų žiemos bazėmis.
Todėl senos praktikos šiandien nebe visada saugios.
Kaip išlaikyti grožį be rizikos
Sprendimas paprastas, bet reikalaujantis sąmoningumo:
– palikti natūralius elementus, bet juos retinti
– vengti visiškai uždarų, neperpučiamų masyvų
– stebėti, kas ten gyvena, o ne tik kaip atrodo
Sodas turi būti gyvas, bet ne nekontroliuojamas.
Ką verta prisiminti
Ne viskas, kas natūralu, yra saugu. Kai kurios sodo puošmenos tampa invazinių kenkėjų priedanga, jei paliekamos be priežiūros. Tankūs, drėgni, nejudinami plotai – tai ne ekologija, o problema, kuri anksčiau ar vėliau pasiekia visą sodą. Protingas retinimas ir oro judėjimas leidžia išsaugoti grožį, bet neauginti bėdų.
