Inkstų akmenys – problema, kuri dažnai pasireiškia netikėtai ir labai skausmingai. Natūralu, kad susidūrę su ja žmonės ieško švelnesnių, natūralių būdų palengvinti būklę ar sumažinti akmenų susidarymo riziką ateityje. Vienas dažniausiai minimų pasirinkimų – žolelių arbatos, kurios esą „valo inkstus“ ar padeda akmenims pasišalinti.
Tačiau ar arbata iš tiesų gali turėti realų poveikį inkstų akmenims? Šiame straipsnyje paaiškinsime, ką arbatos gali, ko – ne, ir kada jos gali būti tik pagalbinė priemonė, o ne sprendimas.
Kas yra inkstų akmenys ir kodėl jie susidaro
Inkstų akmenys formuojasi, kai šlapime susikaupia per daug tam tikrų mineralų ir druskų, pavyzdžiui, kalcio oksalatų ar šlapimo rūgšties. Kai skysčių per mažai arba medžiagų pusiausvyra sutrinka, šios medžiagos ima kristalizuotis.
Svarbu suprasti, kad akmenų susidarymas nėra vienkartinis procesas. Jį lemia mityba, skysčių vartojimas, genetika, kai kurios ligos ir net vaistai.
Žolelių arbatos dažniausiai minimos todėl, kad kai kurios jų turi švelnų diuretinį (šlapimą varantį) poveikį. Didesnis šlapimo kiekis padeda „praskiesti“ šlapimą, o tai teoriškai mažina naujų akmenų formavimosi riziką.
Be to, pats arbatos gėrimas skatina didesnį skysčių vartojimą, o tai yra vienas svarbiausių veiksnių inkstų akmenų prevencijoje.
Ką arbatos gali padaryti realiai
Svarbu kalbėti labai tiksliai. Žolelių arbatos:
- neištirpdo jau susiformavusių didelių inkstų akmenų;
- nepakeičia medicininio gydymo;
- negali užtikrinti, kad akmenys pasišalins savaime.
Tačiau jos gali būti naudingos kaip palaikomoji priemonė, ypač siekiant sumažinti naujų akmenų susidarymo riziką ar palaikyti skysčių balansą.
Dažniausiai minimos žolelės ir jų vaidmuo
Inkstų kontekste dažniausiai minimos tokios žolelės kaip dirvinis asiūklis, meškauogė, dilgėlė ar beržų lapai. Jų poveikis paprastai siejamas ne su akmenų „tirpdymu“, o su šlapimo išsiskyrimo skatinimu ir šlapimo takų komfortu.
Svarbu pabrėžti, kad skirtingos žolelės veikia skirtingai, o kai kurios jų netinka vartoti ilgą laiką ar esant tam tikroms ligoms.
Kodėl poveikis kartais atrodo „stebuklingas“
Kai kurie žmonės pajunta palengvėjimą – sumažėja spaudimo pojūtis, pagerėja savijauta. Dažnai tai sutampa su:
- didesniu vandens kiekiu;
- lengvesne mityba;
- sumažėjusiu druskos vartojimu.
Tokiais atvejais pagerėjimą lemia ne viena arbata, o bendri gyvenimo būdo pokyčiai, kuriuos ji lydi.
Kada arbatos gali būti netinkamos
Žolelių arbatos netinka visiems. Jei inkstų akmenys sukelia stiprų skausmą, karščiavimą, kraują šlapime ar šlapimo takų užsikimšimą, savarankiškas gydymas gali būti pavojingas.
Taip pat atsargiems reikėtų būti:
- sergant inkstų nepakankamumu;
- nėštumo metu;
- vartojant diuretikus ar kitus vaistus.
Tokiais atvejais net „natūralios“ priemonės gali pakenkti.
Kada verta kreiptis į gydytoją
Jei akmenys jau diagnozuoti, svarbu žinoti jų tipą ir dydį. Tai lemia, kokia prevencija tinkamiausia. Gydytojas ar urologas gali patarti, ar žolelių arbatos gali būti saugus papildymas, ar jų reikėtų vengti.
Ūmaus inkstų dieglių skausmo atveju arbata nėra sprendimas.
Ką verta prisiminti
Arbata nuo inkstų akmenų nėra stebuklinga priemonė. Ji negali ištirpdyti akmenų, bet gali padėti didinti skysčių vartojimą ir palaikyti šlapimo takų funkciją.
Didžiausią įtaką inkstų akmenų prevencijai turi vanduo, mityba, druskos ir baltymų kiekis bei individualiai parinktos gydytojo rekomendacijos. Arbata čia gali būti tik papildoma, atsargiai naudojama pagalba, o ne pagrindinis sprendimas.
Šaltiniai:
Mayo Clinic – Kidney stones: prevention and treatment
National Kidney Foundation – Kidney stones and fluids
European Association of Urology – Urolithiasis guidelines
