Rugpjūtį daugelyje Lietuvos namų atsiranda augalas, kuris ten patenka ne dėl grožio ar kvapo. Jis atnešamas tyčia, dažnai su tam tikru susikaupimu, ir laikomas ypatingoje vietoje. Vieniems tai – senas šeimos paprotys, kitiems – tik graži tradicija, bet beveik visi žino, kad jis „saugo namus“.
Koks tai augalas? Ir iš kur atsirado tikėjimas jo apsaugine galia?
Žolinė – raktas į šį paprotį
Rugpjūčio 15-oji Lietuvoje minima kaip Žolinė – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų diena. Tai viena seniausių švenčių, kurioje susipina krikščionybė ir daug senesni, pagoniški gamtos tikėjimai.
Per Žolinę žmonės į bažnyčią nešasi žolynus – iš įvairių augalų surištas puokštes. Po šventinimo jos parsinešamos namo ir laikomos visus metus.
Koks augalas laikomas svarbiausiu
Nors žolyną sudaro keli ar net keliolika augalų, vienas jų dažniausiai laikomas svarbiausiu – kiečiai (kartais ir jonažolė).
Kietis lietuvių folklore nuo seno siejamas su apsauga. Tikėta, kad jis:
- saugo nuo blogos akies;
- atbaido ligas ir nelaimes;
- neleidžia į namus patekti „blogai energijai“.
Neatsitiktinai kietis dažnai augdavo prie sodybų, takų ar tvartų – vietose, kurios buvo laikomos pažeidžiamomis.
Kodėl būtent rugpjūtį
Rugpjūtis – derliaus brandos metas. Tradiciškai manyta, kad augalai tuo metu turi daugiausia „jėgos“. Jie sukaupę vasaros saulę, šilumą ir gyvybę.
Todėl per Žolinę surinkti augalai laikyti stipresniais nei rinkti bet kada kitu metu. Tai ne mistika, o simbolinis mąstymas: gamta pasiekia pilnatvę, o kartu – ir apsauginę galią.
Kur žolynas laikomas namuose
Parneštas žolynas dažniausiai būdavo:
- padedamas prie šventųjų paveikslų;
- laikomas palėpėje;
- pakabinamas virš durų ar lango.
Jis nebūdavo tiesiog dekoracija. Tai buvo tylus „sargas“, kurio neliesdavo be reikalo ir neišmesdavo, kol neateidavo kita Žolinė.
Apsauga ne nuo „dvasių“, o nuo netvarkos
Nors šiandien kalbame apie apsaugą simboliškai, seniau tai buvo labai praktiškas tikėjimas. Žolynas reiškė tvarką, ritmą ir ryšį su gamta.
Namai, kuriuose laikomasi ciklų, papročių ir bendruomeninių švenčių, buvo suvokiami kaip saugesni – tiek fiziškai, tiek emociškai.
Mitai ir realybė
Svarbu suprasti: niekas netikėjo, kad augalas stebuklingai „sustabdys nelaimę“. Tai buvo ženklas, priminimas, o ne talismanas modernia prasme.
Žolynas saugojo ne todėl, kad turėjo magiškų galių, o todėl, kad įprasmino žmogaus ryšį su metų laikais, žeme ir namais.
Kodėl tradicija išliko iki šiandien
Net ir dabar, kai daugelis žmonių save laiko racionaliais, žolynai per Žolinę vis dar nešami. Ne dėl baimės, o dėl tęstinumo.
Tai vienas iš nedaugelio papročių, kuris:
- nereikalauja paaiškinimų;
- netrukdo kasdieniam gyvenimui;
- suteikia prasmės pojūtį.
Ką tai sako apie mus
Šis augalas rugpjūtį namuose atsiranda ne todėl, kad bijome. Jis atsiranda todėl, kad norime jaustis įsišakniję.
Net moderniame pasaulyje žmonėms reikia simbolių, kurie primintų, kad namai – daugiau nei sienos. Kartais tam užtenka paprasto augalo, surišto vasaros pabaigoje.
