Garsva (Aegopodium podagraria) daugeliui pažįstama kaip greitai plintanti daržo „piktžolė“. Tačiau liaudiškoje praktikoje ji nuo seno naudota sąnarių skausmui, patinimui ir net odos problemoms lengvinti. Pastaraisiais metais vėl atsiranda susidomėjimas jos žiedais ir lapais – ar tikrai jie gali būti naudingi?
Šiame straipsnyje pažvelgsime be romantizavimo: ką apie garsvą leidžia manyti jos sudėtis, ką rodo tradicinė patirtis ir kur būtinas atsargumas.
Kas yra garsva ir kuo ji išsiskiria
Garsva – skėtinių šeimos augalas, augantis pievose, soduose ir pamiškėse. Liaudyje ji kartais vadinta „podagros žole“, nes buvo siejama su sąnarių skausmo mažinimu.
Jos lapuose ir žieduose randama:
- flavonoidų;
- vitamino C;
- mineralinių medžiagų;
- eterinių junginių nedideliais kiekiais.
Tai leidžia manyti, kad augalas gali turėti švelnų priešuždegiminį ir antioksidacinį poveikį, tačiau tai nereiškia, kad jis gydo ligas.
Garsva ir sąnariai – iš kur kilo ši idėja
Istoriškai garsva buvo naudojama podagros atvejais – ligai, susijusiai su šlapimo rūgšties kristalų kaupimusi sąnariuose. Iš čia ir kilo jos pavadinimas lotyniškai (podagraria).
Logika paprasta: jei augalas turi priešuždegiminių junginių ir švelniai skatina skysčių pasišalinimą, jis gali mažinti patinimo ar diskomforto pojūtį. Tačiau nėra patikimų klinikinių tyrimų, įrodančių, kad garsva gali gydyti artritą ar podagrą.
Dažniausiai galimas poveikis būtų:
- lengvas tinimo sumažėjimas;
- trumpalaikis skausmo palengvėjimas;
- bendras savijautos pagerėjimas dėl uždegimo mažinimo.
Tai simptominė, o ne priežastinė pagalba.
Ar garsvos žiedai veikia kitaip nei lapai
Dažniausiai naudojami lapai, tačiau žiedai taip pat turi panašių augalinių junginių. Jie švelnesni skonio ir kartais naudojami arbatoms ar užpilams.
Vis dėlto sudėties skirtumai nėra tokie reikšmingi, kad būtų galima teigti, jog žiedai turi stipresnį ar specifinį poveikį sąnariams. Praktikoje naudojamas visas augalas, o ne tik viena dalis.
Garsva ir oda – kur gali būti nauda
Kalbant apie odą, garsva dažniausiai minima dėl galimo:
- raminamojo poveikio;
- švelnaus antiseptinio veikimo;
- priešuždegiminės savybės.
Tradicinėje praktikoje iš jos buvo gaminami kompresai ar nuovirai, naudojami sudirgusiai ar paraudusiai odai. Logiškai vertinant, augalo antioksidantai gali prisidėti prie odos barjero palaikymo, tačiau poveikis bus lengvas.
Garsva nepakeičia dermatologinio gydymo esant rimtoms odos ligoms.
Ką apie tai sako patirtis
Žmonių patirtis dažnai mini, kad garsvos arbata ar išorinis naudojimas:
- šiek tiek sumažina sąnarių maudimą;
- suteikia „lengvumo“ jausmą;
- ramina sudirgusią odą.
Tačiau tokia patirtis yra subjektyvi ir dažnai susijusi su bendrais gyvenimo būdo pokyčiais. Svarbu atskirti simptomų palengvėjimą nuo ligos gydymo.
Kur slypi atsargumas
Garsva priklauso skėtinių šeimai, todėl ją svarbu tiksliai atpažinti – kai kurie panašūs augalai gali būti nuodingi. Renkant būtina įsitikinti, kad tai tikrai garsva.
Taip pat reikėtų būti atsargiems:
- jei yra alergija skėtiniams augalams;
- nėštumo ir žindymo metu;
- vartojant diuretikus ar priešuždegiminius vaistus.
Jei sąnarių skausmas stiprus, patinimas didėja ar atsiranda karščiavimas, tai jau ne savarankiško gydymo situacija.
Ką verta prisiminti
Garsvos žiedai ir lapai gali turėti švelnų priešuždegiminį ir raminamąjį poveikį, kuris kai kuriems žmonėms palengvina sąnarių ar odos diskomfortą. Tačiau tai nėra įrodyta gydomoji priemonė ir nepakeičia medicininės pagalbos.
Logika ir patirtis rodo, kad garsva gali būti papildoma, saikinga savirūpos dalis. Tačiau esant lėtiniams ar stipriems simptomams, saugiausia ir veiksmingiausia visada išlieka specialisto konsultacija.
Šaltiniai:
European Medicines Agency (EMA) – Herbal substances and traditional use
National Center for Complementary and Integrative Health (NCCIH) – Herbal medicine overview
World Health Organization (WHO) – Traditional medicine guidance
