Arklys stoviniuoja garde ir kantriai laukia vakarinių pašarų. Šeimininkas atneša kibirą grūdų – atrodo, viskas paprasta. Tačiau ar tikrai? Arklio mityba – viena dažniausių sveikatos problemų priežasčių, o klaidos čia gali kainuoti labai brangiai.
Šiame straipsnyje paaiškinsime, ką arkliai turi ėsti kasdien, kaip veikia jų virškinimo sistema ir kokių klaidų reikėtų vengti, kad išsaugotume jų sveikatą bei darbingumą.
Arklys – nuolatinis žolėdis
Arklys evoliuciškai prisitaikęs ėsti mažais kiekiais, bet beveik nuolat. Gamtoje jis gali ganytis 14–18 valandų per parą. Jo skrandis palyginti mažas, todėl netinka retas ir gausus šėrimas.
Pagrindas visada turi būti stambus pašaras – šienas arba ganyklų žolė. Skaidulos palaiko žarnyno veiklą, mikrofloros balansą ir mažina opų bei kolikų riziką.
Jeigu arklys gauna per mažai šieno ir per daug koncentruotų pašarų, sutrinka natūrali virškinimo pusiausvyra.
Šienas – svarbiausias raciono elementas
Kokybiškas, be pelėsio, dulkių ir nemalonaus kvapo šienas turėtų sudaryti didžiąją dalį raciono. Paprastai rekomenduojama, kad arklys per parą gautų apie 1,5–2 proc. savo kūno svorio stambaus pašaro.
Pavyzdžiui, 500 kg sveriančiam arkliui tai būtų apie 7,5–10 kg šieno per dieną.
Jei arklys laikomas garde, svarbu užtikrinti, kad tarp šėrimų nebūtų ilgų pertraukų. Ilgalaikis badavimas didina skrandžio opų riziką.
Grūdai ir koncentratai – tik pagal poreikį
Grūdai, kombinuoti pašarai ar papildai reikalingi ne visiems arkliams. Intensyviai dirbantys, sportuojantys, jauni ar kumelės su kumeliukais gali turėti didesnį energijos poreikį.
Tačiau daugeliui rekreacinių arklių pakanka kokybiško šieno ir mineralinių papildų. Per didelis grūdų kiekis gali sukelti:
virškinimo sutrikimus,
kanopų uždegimą (laminitą),
nutukimą,
elgesio pokyčius dėl energijos pertekliaus.
Svarbu nepamiršti, kad arklys nėra „variklis“, kuriam reikia kuo daugiau kuro. Perteklinė energija dažnai tampa problema.
Vanduo ir druska – dažnai nuvertinami
Šviežias, švarus vanduo turi būti prieinamas nuolat. Suaugęs arklys gali išgerti 20–40 litrų per parą, o karštu oru ar dirbdamas – dar daugiau.
Druskos laižalas arba subalansuoti mineralai padeda palaikyti elektrolitų balansą. Ypač svarbu tai sportiniams ar prakaituojantiems arkliams.
Dehidratacija – viena iš kolikų priežasčių, todėl vandens kokybė ir prieinamumas yra esminiai.
Dažniausios šeimininkų klaidos
Viena iš dažniausių klaidų – staigūs raciono pokyčiai. Arklio žarnyno mikroflora jautri, todėl bet kokie pakeitimai turi būti daromi palaipsniui per 7–14 dienų.
Kita klaida – „žmogiškas“ maistas. Duona, saldumynai ar dideli kiekiai morkų gali atrodyti nekalti, bet per dažni skanėstai išbalansuoja racioną.
Taip pat pavojinga ignoruoti kūno būklę. Nutukęs arklys – ne „gerai šeriamas“, o rizikos grupėje esantis gyvūnas. Antsvoris tiesiogiai susijęs su metaboliniais sutrikimais ir kanopų ligomis.
Kada būtina konsultuotis su specialistu?
Jei arklys netenka svorio, tampa vangus, atsiranda pasikartojančios kolikos, blizgesio netekęs kailis ar kanopų problemos, reikėtų pasitarti su veterinaru ar arklių mitybos specialistu.
Kiekvienas arklys – individualus. Amžius, darbo krūvis, sveikatos būklė ir laikymo sąlygos turi įtakos racionui.
Subalansuota mityba – sveiko arklio pagrindas
Tinkamas šėrimas nėra sudėtingas, jei laikomasi principo: pirmiausia – skaidulos, tada energija pagal poreikį. Arklys evoliuciškai sukurtas ėsti žolę, o ne didelius grūdų kiekius.
Gerbdami natūralius jo poreikius, galime išvengti daugelio sveikatos problemų. Arklys – ne sporto įranga ir ne produkcijos vienetas. Tai jautrus, sudėtingos fiziologijos gyvūnas, kurio gerovė prasideda nuo tinkamo pašaro.
