Vaizdo įrašai, kuriuose šimtai ar net tūkstančiai skruzdėlių be perstojo sukasi ratu, atrodo beveik siurrealistiškai. Šis reiškinys dažnai vadinamas skruzdėlių mirties spirale ir internete neretai pateikiamas kaip „kolektyvinio beprotybės“ pavyzdys.
Tačiau biologijoje čia nėra nei mistikos, nei sąmokslo. Tai kraštutinis, bet logiškai paaiškinamas socialinio elgesio gedimas. Kas tiksliai vyksta ir kodėl skruzdėlės pačios iš jo neišeina?
Kaip skruzdėlės paprastai orientuojasi
Skruzdėlės pasaulį suvokia kitaip nei žmonės. Jų pagrindinis „navigacijos įrankis“ – feromonų pėdsakai. Judėdamos jos palieka cheminius ženklus, kuriuos kitos skruzdėlės seka.
Tai labai efektyvi sistema: kuo daugiau skruzdėlių eina tuo pačiu keliu, tuo stipresnis pėdsakas ir tuo patikimesnis maršrutas. Šis principas leidžia kolonijai greitai rasti maistą ir jį gabenti.
Kada sistema sugenda
Mirties spiralė atsiranda tada, kai feromonų sistema praranda ryšį su tikslu. Dažniausiai tai nutinka:
- kai skruzdėlės atskiriamos nuo kolonijos;
- kai nutrūksta pėdsakas iki lizdo;
- kai aplinkos sąlygos (lietus, karštis, reljefas) sunaikina ankstesnius orientyrus.
Tokiu atveju skruzdėlės pradeda sekti viena kitą, o ne kelią į tikslą.
Kaip susiformuoja spiralė
Jei kelios skruzdėlės ima judėti ratu ir palieka feromonų pėdsaką, kitos skruzdėlės jį priima kaip „teisingą maršrutą“. Kuo daugiau jų įsitraukia, tuo pėdsakas stiprėja.
Taip susidaro uždaras ratas, kuriame kiekviena skruzdėlė tiki, kad seka tinkamą kryptį, nors realaus tikslo nebėra. Sistema, kuri paprastai užtikrina išlikimą, čia pradeda veikti prieš pačią koloniją.
Kodėl jos nesustoja
Svarbus momentas – skruzdėlės nemato visumos. Jos neturi centrinio „valdymo“ ar gebėjimo suvokti, kad juda ratu. Kiekviena jų atlieka paprastą taisyklę: sekti feromoną priekyje.
Kadangi spiralėje feromonų koncentracija nuolat atsinaujina, nėra jokio signalo sustoti ar keisti kryptį. Dėl to skruzdėlės gali suktis valandas ar net dienas, kol išsenka.
Kodėl tai vadinama „mirties“ spirale
Pavadinimas skamba dramatiškai, bet jis apibūdina pasekmę. Ilgainiui skruzdėlės:
- išeikvoja energiją;
- negauna maisto ir vandens;
- žūsta nuo išsekimo.
Svarbu pabrėžti: tai nėra savižudybė ar sąmoningas elgesys. Tai biologinės sistemos klaida ekstremaliomis sąlygomis.
Ar tai būdinga visoms skruzdėlėms
Ne. Dažniausiai mirties spiralės pastebimos armijinų skruzdėlių rūšyse, kurios juda didelėmis masėmis ir labiau pasikliauja kolektyviniu judėjimu nei individualiais orientyrais.
Rūšys, kurios daugiau remiasi vizualiniais ar teritoriniais ženklais, tokį elgesį demonstruoja daug rečiau.
Mitai ir klaidingos interpretacijos
Internete mirties spiralė kartais vaizduojama kaip „kolektyvinės kvailystės“ ar net žmonių visuomenės metafora. Nors palyginimai viliojantys, biologiniu požiūriu tai netikslu.
Skruzdėlės nėra „kvailos“ – jų elgesys paprastai yra itin efektyvus. Spiralė atsiranda tik tada, kai labai sėkminga sistema patenka į neįprastas sąlygas.
Ką šis reiškinys sako apie kolektyvinį elgesį
Skruzdėlių mirties spiralė dažnai minima moksle kaip pavyzdys, kaip paprastos taisyklės gali sukurti sudėtingą elgesį – ir kaip jos gali sugesti.
Tai priminimas, kad:
- kolektyvinės sistemos yra galingos;
- bet jos gali tapti trapios be grįžtamojo ryšio;
- o aklas sekimas signalu ne visada veda į tikslą.
Ką galime iš to suprasti mes
Nors reiškinys dažnai naudojamas metaforoms, jo tikroji vertė – mokslinė. Jis padeda suprasti:
- gyvūnų elgseną;
- dirbtinio intelekto ir robotikos algoritmus;
- masinių sistemų rizikas.
Tai ne pasakojimas apie chaosą, o apie tai, kaip net labai racionalios sistemos gali klysti, jei praranda ryšį su realybe.
