Lietuviui miškas rudenį dažnai reiškia kibirą, peilį ir tylų azartą – „gal dar vienas baravykas“. Suomijoje vaizdas dažnai kitoks: miškai pilni grybų, bet žmonės pro juos ramiai praeina. Tai stebina ne vieną lietuvį, ypač žinant, kad Suomija – miškų šalis.
Kodėl taip yra? Ar suomiai nemėgsta grybų? Ar tiesiog kitaip supranta santykį su gamta ir maistu?
Miškas kaip fonas, o ne sandėliukas
Lietuvoje miškas ilgą laiką buvo suvokiamas kaip praktinis resursas: uogos, grybai, malkos. Rinkimas buvo ne hobis, o naudinga veikla. Net ir šiandien daugeliui tai atrodo „logiška“ – jei gamta duoda, reikia pasiimti.
Suomijoje miškas dažniau suvokiamas kaip erdvė būti, o ne imti. Pasivaikščiojimas, ramybė, buvimas gamtoje ten dažnai svarbesni nei rezultatas krepšyje.
Mitybos tradicijos skiriasi labiau nei atrodo
Lietuviškoje virtuvėje grybai – labai svarbūs. Džiovinti, marinuoti, kepti, troškinti – tai ne tik skonis, bet ir kultūrinė atmintis.
Suomijoje grybai niekada neužėmė tokios centrinės vietos kasdienėje mityboje. Net jei jie valgomi, tai dažniau – tam tikros rūšys ir tam tikromis progomis. Grybai ten nėra „rudens pagrindas“.
Pasitikėjimas parduotuve
Dar vienas svarbus skirtumas – santykis su maisto sistema. Suomiai labai pasitiki prekybos tinklais, maisto kokybe ir prieinamumu. Jei kažko nori – nusiperka.
Lietuvoje grybavimas iki šiol dažnai siejamas su savarankiškumu: „savo rinkti – geriau, natūraliau, pigiau“. Suomijoje toks poreikis tiesiog silpnesnis.
Atsargumas ir saugumas
Suomiai yra itin atsargūs su tuo, ko nėra šimtu procentų tikri. Grybų pasaulis reikalauja žinių, o klaidos kaina gali būti didelė.
Lietuvoje grybavimo žinios dažnai perduodamos šeimoje – „šitas valgomas, šitas ne“. Suomijoje, jei nėra tikrumo, dažniau pasirenkama nerinkti visai, o ne rizikuoti.
„Kiek reikia“ prieš „kiek yra“
Lietuviškas grybavimas dažnai turi sportinį elementą: kas daugiau, kas gražesnį, kas pilnesnį krepšį. Tai net savotiška socialinė veikla.
Suomijoje labiau vyrauja principas „tiek, kiek reikia“. Jei grybai nerenkami – tai ne todėl, kad jie neįdomūs, o todėl, kad jų tiesiog nereikia.
Mitai apie „tinginius“ ir realybė
Kartais manoma, kad suomiai grybų nerenka iš tingėjimo. Tai klaidingas įspūdis. Jie daug laiko praleidžia gamtoje – žygiuoja, slidinėja, stovyklauta. Tiesiog jų buvimas gamtoje nebūtinai turi baigtis pilnu krepšiu.
Tai labiau filosofinis, o ne praktinis skirtumas.
Kodėl lietuviams tai taip krinta į akis
Mus stebina ne pats nerenkimas, o tai, kad „geri grybai paliekami“. Lietuviškame mentalitete tai beveik švaistymas.
Tačiau suomiams kitas dalykas atrodo keistas – poreikis viską pasiimti, net jei tam nėra realaus poreikio.
Ką tai sako apie kultūrą
Šis skirtumas nėra apie grybus. Jis apie santykį su gamta, gausa ir kontrole. Lietuviai linkę pasinaudoti tuo, kas prieinama, nes istoriškai taip reikėjo gyventi. Suomiai gyveno kitokiomis sąlygomis – su didesniu stabilumu ir pasitikėjimu sistema.
Todėl ir miške elgiamasi skirtingai.
