Net ir šiandien kai kurie žmonės pataria: „Neplauk grindų sekmadienį“ arba „Per šventes geriau neliesk šluotos“. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip senamadiški prietarai, tačiau šie draudimai neatsirado iš niekur. Kodėl tam tikros savaitės dienos ar datos buvo laikomos „pavojingomis“ buities darbams? Ir ką tokie tikėjimai iš tikrųjų pasako apie mūsų protėvių pasaulėvaizdį?
Sekmadienis – poilsio, ne darbo diena
Vienas labiausiai paplitusių įsitikinimų Lietuvoje – kad sekmadienį negalima plauti grindų, skalbti ar atlikti sunkių buities darbų. Šio tikėjimo šaknys glūdi krikščionybėje.
Sekmadienis laikomas šventa diena, skirta Dievui ir poilsiui. Darbas buvo suvokiamas ne tik kaip fizinis veiksmas, bet ir kaip dvasinis „triukšmas“, trukdantis susitelkti. Plovimas, ypač grindų, reiškė aktyvų, „nešvarų“ darbą, kuris nederėjo su šventumu.
Kasdienybėje tai turėjo ir praktinę pusę: viena bendra poilsio diena padėdavo bendruomenei atsigauti po savaitės fizinio darbo.
Didžiosios šventės: „neiššluok laimės“
Per Kalėdas, Velykas, Vėlines ar kitas svarbias šventes grindų plovimas buvo laikomas blogu ženklu. Buvo sakoma, kad taip galima „išplauti“ laimę, sveikatą ar net mirusiųjų vėles.
Šie tikėjimai siejami su senąja pasaulėžiūra, kurioje namai buvo laikomi gyva, apsaugota erdve. Per šventes manyta, kad ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio tampa plonesnės, todėl bet koks „šlavimas“ galėjo simboliškai reikšti ryšio nutraukimą.
Tai nėra pažodinis tikėjimas magija – greičiau simbolinis mąstymas, būdingas agrarinėms kultūroms.
Pirmadienis – „sunki pradžia“
Kai kuriose vietovėse buvo vengiama plauti grindis pirmadienį, ypač anksti ryte. Pirmadienis laikytas diena, kuri nulemia visos savaitės eigą.
Logika paprasta: jei savaitę pradėsi sunkiais, „purvinais“ darbais, tokia bus ir visa savaitė. Todėl pirmadienį buvo rekomenduojama pradėti tvarkingai, ramiai, be chaoso.
Šis tikėjimas atspindi psichologinį principą, kuris veikia ir šiandien – pradžios momentams suteikiame neproporcingai didelę reikšmę.
Laidotuvės ir „gedulo laikas“
Po laidotuvių kai kuriose šeimose buvo draudžiama iškart plauti grindis. Tikėta, kad tai gali „nuplauti“ mirusiojo atminimą arba sutrikdyti jo ramybę.
Iš racionalios pusės, tai veikė kaip nerašyta gedulo taisyklė: namai neturėjo iškart grįžti į „įprastą režimą“. Laikas be buities darbų leisdavo artimiesiems išgyventi netektį.
Tai pavyzdys, kaip prietarai veikė kaip emocinės savireguliacijos forma.
Mitai ir tikrovė
Mitas: jei plausi grindis „blogą dieną“, nutiks nelaimė.
Tikrovė: nėra jokių įrodymų, kad buities darbai konkrečiomis dienomis turi realų poveikį likimui.
Mitas: tokie tikėjimai yra grynas prietaras.
Tikrovė: dauguma jų kilo iš religinių normų, socialinės tvarkos ir psichologinių poreikių, o ne iš „mistikos“.
Ką šie draudimai pasako apie žmones, o ne apie grindis
Tokie tikėjimai atskleidžia ne mistinį pasaulio veikimą, o žmogaus santykį su laiku, darbu ir ribomis. Mūsų protėviams buvo svarbu aiškiai atskirti: kada dirbama, kada ilsimasi, kada gedima, o kada švenčiama. Grindų plovimas tapo ne šiaip buitiniu veiksmu, bet simboliniu ženklu – ar tu „judi pirmyn“, ar sustoji.
Įdomu tai, kad daug šių draudimų turi ir šiuolaikinį atitikmenį. Psichologai šiandien kalba apie „perdegimą“, būtinybę turėti poilsio dienas ir ritualus, padedančius išgyventi netektį. Senieji tikėjimai veikė kaip primityvi, bet efektyvi savireguliacijos sistema.
Todėl, kai šiandien kažkas juokais sako „sekmadienį grindų neplaunu“, tai nebūtinai prietaras. Kartais tai – tylus sprendimas leisti sau sustoti.
