Pasitikėjimas savimi neatsiranda savaime ir neatsiranda „kai užaugsi“. Jis formuojasi labai anksti – kasdienėse situacijose, kurios suaugusiems atrodo smulkmenos, o vaikams tampa pagrindu tam, kaip jie matys save visą gyvenimą.
Šis tekstas – ne apie tobulą vaikystę ar „teisingą auklėjimą“. Tai apie konkrečius dalykus, kurie, pagal specialistų pastebėjimus ir realią patirtį, dažniau padeda vaikams užaugti ramesniems, drąsesniems ir mažiau bijantiems klysti.
Kodėl pasitikėjimas savimi formuojasi taip anksti
Vaikas iš pradžių vertina save per aplinkinių reakcijas. Kaip su juo kalbama, kaip reaguojama į klaidas, ar jis girdimas – visa tai pamažu tampa vidiniu balsu. Jei tas balsas palaikantis, pasitikėjimas auga. Jei nuolat abejojantis ar kritiškas – vaikas to išmoksta taip pat.
Svarbu ne pavieniai įvykiai, o pasikartojantys modeliai.
1. Leidimas bandyti ir klysti be gėdinimo
Vaikai, kuriems leidžiama suklysti be pašaipos ar pykčio, greičiau išmoksta pasitikėti savimi. Jie supranta, kad klaida nėra jų vertės matas, o tik proceso dalis.
Kai klaidos nėra sureikšminamos, vaikas drąsiau imasi naujų dalykų ir rečiau bijo nesėkmės.
2. Pastangos vertinamos labiau nei rezultatas
Kai giriamas tik rezultatas, vaikas išmoksta bijoti pralaimėjimo. Kai pastebimos pastangos, jis supranta, kad vertė slypi veikime, o ne tik sėkmėje.
Tai ugdo vidinį stabilumą: „aš esu pakankamas, net jei ne visada pavyksta“.
3. Aiškios, bet ramios ribos
Paradoksalu, bet ribos didina saugumo jausmą. Vaikai, augantys aplinkoje, kur taisyklės aiškios ir nuspėjamos, dažniau jaučiasi užtikrinti.
Svarbu ne griežtumas, o nuoseklumas. Kai vaikas žino, ko tikėtis, jam lengviau pasitikėti savimi ir aplinka.
4. Išklausymas be skubaus taisymo
Kai vaikas pasakoja, o suaugęs iš karto taiso, moko ar pertraukia, žinutė būna paprasta: „tavo mintys nepakankamai geros“.
Vaikai, kurie dažniau būna tiesiog išklausyti, išmoksta pasitikėti savo jausmais ir nuomone. Net jei vėliau jie gauna patarimą, pats išklausymas jau daro didelę įtaką.
5. Pavyzdys, kaip elgtis su savo klaidomis
Vaikai labai stebi, kaip suaugusieji reaguoja į nesėkmes. Jei tėvai ar globėjai moka pripažinti klaidą, nepuola savęs menkinti ir ieško sprendimo, vaikas to mokosi natūraliai.
Pasitikėjimas savimi dažnai kyla ne iš „man viskas pavyksta“, o iš „aš susitvarkysiu, net jei nepavyks“.
6. Galimybė priimti mažus sprendimus
Net paprasti pasirinkimai – ką apsirengti, kokį žaidimą rinktis, kaip atlikti užduotį – stiprina savarankiškumo jausmą.
Vaikai, kuriems leidžiama spręsti pagal amžių, dažniau užauga su vidiniu jausmu, kad jų sprendimai turi reikšmę.
7. Emocijų įvardijimas, o ne neigimas
„Neverk“, „čia nieko tokio“, „nesinervink“ dažnai skamba kaip raminti bandančios frazės, bet jos moko vaiką ignoruoti savo jausmus.
Kai emocijos įvardijamos ir priimamos, vaikas išmoksta jas atpažinti ir valdyti. Tai labai svarbi pasitikėjimo savimi dalis.
8. Besąlygiškas saugumo jausmas
Vaikai, kurie jaučia, kad yra priimami ne tik tada, kai elgiasi „gerai“, bet ir tada, kai jiems sunku, turi tvirtesnį vidinį pagrindą.
Tai nereiškia leidimo viskam. Tai reiškia aiškią žinutę: „tu esi vertingas, net kai klysti“.
Nuo ko pradėti šiandien
Pasitikėjimą savimi ugdantys dalykai dažniausiai nereikalauja naujų metodų ar knygų. Užtenka pastebėti, kaip reaguojame kasdienėse situacijose: į klaidas, emocijas, bandymus.
Net vienas pakeistas įprotis – ramesnė reakcija, daugiau klausymosi, mažiau gėdinimo – ilgainiui daro didelį skirtumą.
Pasitikėjimas neįskiepijamas – jis užauga
Savimi pasitikintys vaikai nebūtinai buvo drąsiausi ar garsiausi. Dažniausiai jie tiesiog augo aplinkoje, kur galėjo būti savimi be nuolatinės baimės suklysti.
Tai ne apie tobulus tėvus. Tai apie pakankamai saugią vaikystę, kurioje vaikas išmoksta: „aš galiu“.
