„Tik iki atlyginimo“, „čia visai nedaug“, „grąžinsiu po kelių dienų“ – tokios frazės skamba nekaltai, kol jos pradeda kartotis per dažnai. Iš pradžių padedi iš geros valios, paskui – iš įpročio, o galiausiai pagauni save galvojant, kad kaimynų finansinės problemos tapo tavo rūpesčiu.
Šis tekstas – ne apie moralą ar pamokslus. Tai apie tai, kas realiai nutinka, kai nustoji skolinti pinigus iki atlyginimo, ir kaip kaimynų reakcijos dažnai pasako daugiau apie juos nei apie tave.
Kaip viskas atrodė iki tol
Kol skolinau, santykiai atrodė „geri“. Visada buvo šypsenos, trumpi pokalbiai laiptinėje, draugiški linktelėjimai. Skolinimas tapo savotišku socialiniu tepalu – jis palaikė ramybę ir iliuziją, kad visi sutaria.
Tačiau kartu atsirado keistas jausmas: jei neatsiliepdavau telefonu ar delsiau atsakyti, ore tvyrojo įtampa. Pinigai tyliai pradėjo reguliuoti bendravimą.
Sprendimas, kuris atrodė paprastas, bet nebuvo
Sprendimas nustoti skolinti nebuvo impulsyvus. Tai buvo labiau nuovargis. Ne nuo sumų, o nuo nuolatinio laukimo, priminimų sau „nespausti“ ir nejaukumo, kai pinigai grįždavo vėliau nei žadėta.
Kai pirmą kartą pasakiau „atsiprašau, nebeskolinu“, reakcija buvo akimirksniu juntama.
Pirmosios reakcijos: nuo nuostabos iki tylos
Iš pradžių – nustebimas. Tarsi būčiau pažeidęs nerašytą taisyklę. Kai kurie bandė juokauti, kiti – spausti per kaltę. Buvo ir tokių, kurie tiesiog nutilo.
Labiausiai nustebino ne pyktis, o atšalimas. Tie, kurie dažniausiai skolinosi, staiga nebeturėjo apie ką kalbėti. Pasirodo, bendravimas laikėsi ne ant kaimynystės, o ant pinigų.
Kas pasikeitė po kelių savaičių
Po kelių savaičių situacija išsilygino. Tie, kuriems bendravimas buvo nuoširdus, liko. Tie, kuriems reikėjo tik „pagalbos iki algos“, natūraliai atitolo.
Įdomiausia dalis – dingo įtampa. Nebeliko laukimo, ar kas nors pasibels, nebeliko vidinio konflikto, ar „šį kartą skolinti“. Atsirado aiškios ribos, kurios, pasirodo, ramina.
Kodėl kai kuriems žmonėms tai labai nepatinka
Kai nustoji skolinti, tu ne tik pasakai „ne pinigams“. Tu pasakai „ne“ vaidmeniui, kurį buvai prisiėmęs. O tai kai kuriems žmonėms nepatogu.
Tokiose situacijose atsiskleidžia paprasta tiesa: jei santykiai nutrūksta kartu su pinigais, jie ir buvo paremti pinigais, o ne pagarba.
Ar buvo kaltės jausmas
Taip. Ypač pradžioje. Atrodo, lyg būtum tapęs šaltesnis ar savanaudiškesnis. Bet tas jausmas greitai užleidžia vietą kitam – palengvėjimui.
Kaltė dažniausiai kyla ne todėl, kad darai kažką blogo, o todėl, kad keiti nusistovėjusią dinamiką.
Nuo ko pradėti, jei esi panašioje situacijoje
Jei galvoji apie tą patį, pradėk nuo paprasto ir ramaus „ne“. Be ilgų aiškinimų ir pasiteisinimų. Kuo daugiau teisinsies, tuo labiau atrodys, kad sprendimas laikinas.
Ribos veikia tik tada, kai jos aiškios ir nuoseklios.
Ką tai išmokė apie žmones
Ši patirtis labai greitai parodo, kas tavo aplinkoje vertina tave, o kas – tavo piniginę. Ir nors tai gali būti nemalonu, kartu tai yra labai išgryninantis procesas.
Mažiau „draugiškų“ veidų, bet daugiau ramybės.
Kai „ne“ tampa geriausia kaimynystės investicija
Nustojęs skolinti pinigus nepraradau kaimynų – tiesiog pamačiau juos aiškiau. Kai kuriuos santykius tai sustiprino, kitus – užbaigė. Ir abu rezultatai buvo naudingi.
Kartais geriausia, ką gali padaryti savo nervams ir gyvenimui, yra nustoti būti „patogiu žmogumi“. Net jei pradžioje tai sukelia keistų žvilgsnių laiptinėje.
