Kotleto skonis dažnai nulemiamas ne tik pačios mėsos ar prieskonių, bet ir to, kas atsiduria šalia lėkštėje. Daugelis šeimų metų metus kartoja tą patį derinį net nepagalvodami, ar jis iš tiesų tinka. Šis įprotis taip įsišaknijęs, kad retai kas jį kvestionuoja, nors rezultatas dažnai būna sunkus, nuobodus ir visiškai neparyškinantis kotletų skonio.
Tas pats priedas vėl ir vėl
Blogiausiu kotletų palydovu galima drąsiai vadinti pervirtą, beskonę bulvių košę. Ne pačios bulvės yra problema, o tai, kaip jos dažniausiai patiekiamos: be tekstūros, be rūgštelės, be jokio kontrasto. Minkštas kotletas kartu su minkšta koše sukuria vienalytę masę, kurioje dingsta ir mėsos sultingumas, ir prieskonių darbas.
Kodėl tai neveikia
Kotleto struktūra jau savaime yra minkšta ir soti. Kai šalia dedama tokios pačios konsistencijos košė, burnoje nebelieka jokios įtampos – nėra nei traškumo, nei gaivumo. Be to, bulvių košė dažnai būna per sunki, todėl visas patiekalas tampa „apsunkęs“, net jei pats kotletas pagamintas kokybiškai.
Ką rinktis vietoj to
Kur kas geriau veikia priedai, kurie suteikia kontrasto. Tai gali būti lengvai traškios orkaitėje keptos bulvės, gaivios kopūstų ar burokėlių salotos, raugintos daržovės ar net paprasti kepti svogūnai. Tokie pasirinkimai ne tik neužgožia kotleto, bet ir padeda jam atsiskleisti – skonis tampa aiškesnis, patiekalas lengvesnis.
Kada bulvių košė vis dėlto tinka
Žinoma, yra išimčių. Jei bulvių košė ruošiama sąmoningai – su sviestu, trupučiu rūgštelės, gal net su tekstūra – ji gali tapti geru fonu kotletui. Problema prasideda tada, kai ji dedama automatiškai, „nes taip visada buvo“, neįvertinant bendro patiekalo balanso.
Mažas pokytis, didelis skirtumas
Vien pakeitus priedą, kotletai gali atsiskleisti visiškai naujai. Kartais nereikia keisti recepto ar mėsos rūšies – pakanka atsisakyti įpročio ir pasirinkti tai, kas suteikia skonio, gaivumo ir kontrasto. Būtent čia slypi paprastas būdas kasdienį patiekalą paversti gerokai skanesniu.
