Amarilis dažnai perkamas dėl įspūdingų, didelių žiedų, tačiau realybėje daugelis susiduria su nusivylimu – lapai auga gražūs, stiprūs, bet žiedų taip ir nesulaukiama. Atrodo, kad augalas sveikas, laistomas ir prižiūrimas, bet kasmet kartojasi tas pats. Patyrę sodininkai žino, kad amarilių žydėjimas nėra atsitiktinis. Jį lemia keli labai konkretūs dalykai, kuriuos daugelis daro neteisingai. Šiame straipsnyje paaiškinsime, ką patyrę augintojai daro kitaip ir kodėl jų amariliai žydi reguliariai.
Kodėl amarilis „renkasi“ nežydėti
Amarilis žydi tik tada, kai svogūnas sukaupęs pakankamai energijos. Jei augalas visą sezoną tik leidžia lapus, bet negauna tinkamų sąlygų, jis paprasčiausiai „nusprendžia“, kad žydėti dar ne laikas. Dažniausia priežastis – neteisingas poilsio periodas arba jo nebuvimas.
Daugelis augintojų amarilį laiko kaip paprastą kambarinę gėlę visus metus, nuolat laisto ir tręšia. Tokiu atveju augalas neturi signalo, kad atėjo metas formuoti žiedpumpurį.
Poilsio laikotarpis – esminis skirtumas
Patyrę sodininkai amariliams būtinai suteikia poilsio laiką. Vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje laistymas palaipsniui mažinamas, kol visai nutraukiamas. Lapams pradėjus gelsti, jie nenupjaunami iš karto – leidžiama jiems natūraliai nunykti.
Svogūnas keliems mėnesiams pastatomas vėsioje, tamsesnėje vietoje. Būtent šis etapas leidžia augalui „persikrauti“ ir pasiruošti žydėjimui. Be poilsio amarilis dažniausiai augina tik lapus.
Tinkamas svogūno dydis ir pasodinimas
Dar viena svarbi detalė – svogūno dydis ir tai, kaip jis pasodintas. Per mažas svogūnas paprasčiausiai dar nėra pasiruošęs žydėti. Patyrę augintojai žino, kad dalis svogūno turi likti virš žemės. Jei amarilis pasodintas per giliai, jis eikvoja energiją šaknims ir lapams, o ne žiedams.
Taip pat svarbu nepasirinkti per didelio vazono. Per daug vietos skatina šaknų augimą, bet stabdo žydėjimą.
Šviesa ir maitinimas – ne mažiau svarbu
Žydėjimo laikotarpiui besiruošiantis amarilis turi gauti daug šviesos. Tamsi vieta yra viena iš priežasčių, kodėl pumpurai nesiformuoja. Patyrę sodininkai amarilius laiko šviesioje vietoje, bet saugo nuo tiesioginių, kaitrių saulės spindulių.
Tręšimas taip pat turi būti apgalvotas. Aktyvaus augimo metu amarilis maitinamas reguliariai, bet ne per dažnai. Per didelis azoto kiekis skatina lapų augimą, bet ne žydėjimą. Todėl patyrę augintojai renkasi subalansuotas arba žydinčioms gėlėms skirtas trąšas.
Dažniausios klaidos, kurios kainuoja žiedus
Viena didžiausių klaidų – nenoras „kankinti“ augalo poilsio laikotarpiu. Atrodo, kad be vandens gėlė žus, tačiau amariliui tai būtina. Taip pat dažnai daroma klaida per anksti nutraukti poilsį arba laikyti svogūną per šiltoje vietoje.
Dar viena klaida – palikti daug atžalų. Jei svogūnas energiją skiria „vaikams“, žiedams jos gali nebelikti.
Kaip elgiasi patyrę sodininkai
Patyrę amarilių augintojai neeksperimentuoja kasmet. Jie laikosi ritmo: augimas, poilsis, žydėjimas. Stebi augalą, o ne kalendorių, ir leidžia jam natūraliai pereiti visus etapus. Būtent ši kantrybė ir nuoseklumas dažniausiai atneša įspūdingus žiedus.
