Bitkrėslė dažnai pristatoma kaip paslaptingas, senovinis augalas, esą saugojęs žmones nuo ligų ir parazitų. Liaudies medicinos pasakojimuose ji minima kaip „stipri žolė“, kuri veikė greitai ir ryškiai, todėl įgijo beveik mitinę reputaciją.
Tačiau šiandien, žvelgiant per šiuolaikinės medicinos ir saugumo prizmę, kyla svarbus klausimas: ar bitkrėslės „apsauginė galia“ buvo reali nauda, ar labiau rizikingas eksperimentas, kurio pasekmių anksčiau tiesiog nesupratome?
Kas yra bitkrėslė ir kodėl ji laikyta ypatinga
Bitkrėslė (Tanacetum vulgare) – stipraus kvapo, kartaus skonio augalas, augantis pievose, pakelėse ir apleistose vietose. Senovėje kartūs augalai buvo vertinami kaip „valantys“ ir „apsauginiai“, nes jie dirgino organizmą ir sukeldavo aiškų, juntamą poveikį.
Bitkrėslės sudėtyje esantys eteriniai aliejai, ypač tujonas, lėmė jos poveikį nervų ir virškinimo sistemoms. Būtent tai ir tapo priežastimi, kodėl augalas buvo laikomas stipriu, bet kartu ir pavojingu.
Kaip bitkrėslė buvo naudojama senovėje
Liaudies medicinoje bitkrėslė buvo vartojama labai plačiai, dažnai be aiškių dozių ar vartojimo ribų. Ji buvo naudojama įvairiems negalavimams, nes žmonės pastebėdavo, kad organizmas po jos „sureaguoja“.
Dažniausiai bitkrėslė buvo siejama su virškinimo skatinimu, karščiavimo mažinimu ar bendru „organizmo išvalymu“. Tačiau svarbu suprasti, kad anuomet stipri reakcija buvo laikoma gydymu, nors šiandien dalį tokių reakcijų laikytume nepageidaujamomis.
Kodėl bitkrėslė siejama su parazitais
Ryšys tarp bitkrėslės ir parazitų atsirado ne atsitiktinai. Kartūs augalai istoriškai buvo laikomi nepalankiais žarnyno parazitams, o bitkrėslė veikė ypač intensyviai. Dėl to atsirasdavo pojūtis, kad organizmas „apsivalė“.
Tačiau šiuolaikiniai duomenys rodo, kad nėra patikimų klinikinių įrodymų, jog bitkrėslė saugiai ir efektyviai naikintų parazitus žmogaus organizme. Jos poveikis pirmiausia tenka žmogaus nervų sistemai, o ne selektyviai parazitams.
Kodėl šiandien bitkrėslė laikoma rizikingu augalu
Didžiausia problema – tujonas. Ši medžiaga pasižymi siaura saugumo riba: tai reiškia, kad skirtumas tarp „poveikio“ ir „žalos“ yra labai mažas. Didesniais kiekiais tujonas gali dirginti nervų sistemą, sukelti galvos svaigimą, traukulius ar kepenų apkrovą.
Dėl šios priežasties šiuolaikinėje praktikoje bitkrėslė nerekomenduojama vidiniam vartojimui, ypač savarankiškai ruošiant nuovirus ar tinktūras.
Ar bitkrėslė turi vietą šiandien
Šiandien bitkrėslė dažniau vertinama ne kaip gydomoji žolelė, o kaip:
- augalas, turintis istorinę ir etnobotaninę reikšmę;
- riboto, dažniausiai išorinio naudojimo priemonė (pavyzdžiui, vabzdžių atbaidymui);
- žaliava, kuri pramonėje gali būti naudojama tik griežtai kontroliuojamomis dozėmis.
Kasdieniam sveikatos stiprinimui ar „profilaktikai“ ji nėra tinkamas pasirinkimas.
Kodėl „senovinis“ nereiškia „saugus“
Bitkrėslė yra geras pavyzdys, kodėl senoviniai receptai neturėtų būti romantizuojami. Anksčiau žmonės neturėjo galimybių įvertinti ilgalaikio poveikio, o daugelis šalutinių reakcijų buvo priimamos kaip neišvengiama kaina.
Šiandien, turint daugiau žinių ir saugesnių alternatyvų, rizikingų augalų naudojimas be būtinybės nėra pagrįstas.
Kam bitkrėslės reikėtų vengti visiškai
Bitkrėslė neturėtų būti vartojama nėštumo ar žindymo metu, vaikų, žmonių, turinčių kepenų ar nervų sistemos sutrikimų, taip pat vartojančių vaistus, veikiančius centrinę nervų sistemą. Šiais atvejais rizika yra ypač didelė.
Ką verta prisiminti
Bitkrėslės „paslaptis“ slypi ne stebuklingoje apsaugoje nuo ligų ar parazitų, o jos stipriame, bet pavojingame poveikyje, kuris senovėje buvo laikomas privalumu.
Šiandien bitkrėslė nėra saugi natūrali priemonė sveikatai stiprinti. Jei ieškote augalų kasdieniam, švelniam vartojimui, verta rinktis tuos, kurių nauda ir saugumas yra geriau ištirti – o ne pasikliauti senoviniais mitais.
Šaltiniai:
European Food Safety Authority (EFSA) – Thujone in herbal products
European Medicines Agency (EMA) – Tanacetum vulgare assessment
National Center for Complementary and Integrative Health (NCCIH) – Herbal safety
