Gvazdikėlių aliejus dažnai minimas kaip natūrali priemonė nuo dantų skausmo, uždegimo ar net infekcijų. Socialiniuose tinkluose ir liaudiškuose patarimuose jis kartais pristatomas beveik kaip universalus vaistas, galintis pakeisti įprastą gydymą.
Tačiau, kaip ir daugelio „natūralių“ priemonių atveju, svarbu atskirti, kur gvazdikėlių aliejus gali būti naudingas kaip pagalbinė priemonė, o kur jo galimybės baigiasi. Šiame straipsnyje aptarsime, ką apie gvazdikėlių aliejų sako mokslas, kada jis gali padėti ir kodėl nereikėtų jo laikyti vaistų pakaitalu.
Kas yra gvazdikėlių aliejus ir kuo jis ypatingas
Gvazdikėlių aliejus išgaunamas iš džiovintų gvazdikmedžio žiedpumpurių. Jo sudėtyje esanti pagrindinė veiklioji medžiaga – eugenolis. Būtent jam priskiriamos nuskausminamosios, antiseptinės ir priešuždegiminės savybės.
Eugenolis jau seniai naudojamas odontologijoje, ypač laikino dantų skausmo malšinimo priemonėse. Tai viena iš sričių, kur gvazdikėlių aliejaus poveikis yra geriausiai dokumentuotas.
Kada gvazdikėlių aliejus gali padėti
Dažniausiai gvazdikėlių aliejus minimas kalbant apie laikiną skausmo palengvinimą. Nedidelis, tinkamai praskiestas kiekis gali sumažinti danties ar dantenų jautrumą trumpam laikui. Tai gali būti naudinga kaip laikina priemonė, kol pasiekiamas odontologas.
Kai kurie žmonės naudoja gvazdikėlių aliejų ir burnos higienai, pavyzdžiui, kaip papildą skalavimo priemonėms. Dėl antiseptinių savybių jis gali padėti sumažinti bakterijų kiekį, tačiau tai nėra pakaitalas profesionaliai burnos priežiūrai.
Kartais gvazdikėlių aliejus naudojamas ir aromaterapijoje, siekiant sumažinti diskomforto pojūtį ar sukurti šildantį efektą. Tokiais atvejais poveikis dažniausiai susijęs su pojūčiais, o ne tiesioginiu gydymu.
Kodėl jo nereikėtų laikyti vaistu
Svarbu suprasti, kad gvazdikėlių aliejus neišgydo skausmo priežasties. Jei danties skausmą sukelia ėduonis, uždegimas ar infekcija, aliejus gali tik laikinai sumažinti simptomus, bet problema liks neišspręsta.
Be to, gvazdikėlių aliejus yra stipriai koncentruota medžiaga. Netinkamai naudojamas jis gali sudirginti gleivinę, sukelti deginimo pojūtį ar alergines reakcijas. Ypač pavojinga jį tepti tiesiogiai, nepraskiestą, arba vartoti per dideliais kiekiais.
Kai kuriais atvejais gvazdikėlių aliejus gali sąveikauti su vaistais arba būti netinkamas vaikams, nėščiosioms ar žmonėms, turintiems tam tikrų sveikatos sutrikimų.
Kada būtina kreiptis į specialistą
Jei skausmas kartojasi, stiprėja ar trunka ilgiau nei kelias dienas, svarbu nepasikliauti vien natūraliomis priemonėmis. Dantų, dantenų ar kitų audinių skausmas dažnai signalizuoja apie problemą, kurią reikia gydyti profesionaliai.
Gvazdikėlių aliejus gali būti laikinas sprendimas, bet ne alternatyva gydytojo ar odontologo konsultacijai. Kuo anksčiau nustatoma tikroji priežastis, tuo paprastesnis ir saugesnis būna gydymas.
Pagalbinė priemonė, o ne stebuklas
Gvazdikėlių aliejus turi savo vietą – kaip trumpalaikė, pagalbinė priemonė tam tikrais atvejais. Tačiau jis nėra vaistas ir neturėtų būti sureikšminamas kaip pagrindinis gydymo būdas.
Didžiausia nauda pasiekiama tada, kai natūralios priemonės naudojamos atsakingai, saikingai ir kartu su medicininėmis rekomendacijomis, o ne vietoje jų. Tai leidžia išvengti nusivylimo ir galimų rizikų.
Šaltiniai
Mayo Clinic. Clove: Uses and risks
Harvard Health Publishing. Herbal remedies and pain relief
National Center for Complementary and Integrative Health (NCCIH). Clove
Cleveland Clinic. Natural remedies for tooth pain
