Daug tėvų susiduria su tuo pačiu vidiniu konfliktu. Vaikai jau suaugę, turi savo gyvenimus, bet pinigų klausimai vis dar kartojasi: trūksta nuomai, paskolai, remontui ar „tik šį mėnesį, kol atsistosiu ant kojų“. Padėti norisi, bet kartu kirba klausimas – ar tai pagalba, ar tylus įprotis, kuris trukdo vaikui tapti savarankišku?
Šis tekstas – ne apie kaltę ar pareigą. Jis apie ribas, kurios padeda išlikti artimiems ir kartu neperžengti linijos, po kurios pagalba pradeda kenkti abiem pusėms.
Kodėl finansinė pagalba suaugusiems vaikams taip komplikuoja santykius
Pinigai šeimoje retai būna tik pinigai. Jie tampa:
- saugumo simboliu;
- rūpesčio išraiška;
- kartais – kontrolės forma.
Kai vaikas suaugęs, bet vis dar gauna reguliarią finansinę paramą, santykiai gali nejučia pasikeisti. Vienas jaučiasi skolingas, kitas – atsakingas už sprendimus, kurių pats nepriima.
Kada finansinė pagalba iš tiesų yra pagalba
Yra situacijų, kai pagalba yra logiška ir sveika. Tai dažniausiai laikini, aiškiai apibrėžti momentai:
- liga ar netikėta krizė;
- studijų laikotarpis su aiškiu planu;
- laikinas darbo praradimas, kai aktyviai ieškoma sprendimų.
Tokiais atvejais parama padeda atsistoti, o ne patogiai likti vietoje.
Kada pagalba pradeda virsti išlepimu
Problema prasideda tada, kai pinigai tampa nuolatiniu sprendimu vietoje pastangų. Jei:
- pagalba neturi pabaigos;
- vaikas neprisiima atsakomybės;
- problemos kartojasi, bet sprendimai nesikeičia,
tai jau nebe laikina parama, o modelis. Ir dažniausiai jis stabdo vaiko augimą, net jei intencija buvo gera.
Kodėl „dar kartą padėsiu“ dažnai nieko neišsprendžia
Kiekvienas papildomas pervedimas trumpam sumažina įtampą, bet neišsprendžia priežasties. Vaikas pripranta, kad „kažkaip bus“, o tėvai – kad be jų viskas sugrius.
Ilgainiui atsiranda:
- nuoskaudos;
- nepasakyti lūkesčiai;
- jausmas, kad esi naudojamas, nors pats sutikai.
Kaip atskirti paramą nuo kontrolės
Svarbus klausimas – kam iš tikrųjų skirta pagalba. Jei pinigai duodami su sąlygomis, patarimais, priekaištais ar sprendimų diktavimu, tai jau nebe neutralus palaikymas.
Sveika pagalba:
- aiški;
- ribota laike;
- be emocinio spaudimo.
Jei be pinigų neįmanoma susilaikyti nuo kontrolės, verta sustoti ir permąstyti.
Kodėl ribos nėra šaltumas
Dalis tėvų bijo, kad pasakę „ne“ bus laikomi blogais ar abejingais. Tačiau ribos nėra meilės trūkumas. Dažnai tai priešingai – pasitikėjimo ženklas.
Kai suaugusiam vaikui parodoma, kad juo tikima ir jis gali susitvarkyti pats, tai ilgainiui stiprina savivertę labiau nei nuolatinė finansinė „pagalvė“.
Nuo ko pradėti šiandien
Jei šis klausimas jau kelia įtampą, pradėk ne nuo sprendimo, o nuo pokalbio. Aiškiai įvardyk:
- kiek ir kodėl esi pasiruošęs padėti;
- kiek tai tęsis;
- ko tikiesi mainais – ne pinigais, o veiksmais.
Net jei pokalbis nebus lengvas, jis dažniausiai sveikesnis nei tylus nepasitenkinimas.
Pagalba turi stiprinti, o ne silpninti
Finansinė parama suaugusiems vaikams nėra nei gera, nei bloga savaime. Viskas priklauso nuo to, ar ji padeda judėti pirmyn, ar leidžia stovėti vietoje.
Riba tarp pagalbos ir išlepimo dažniausiai atsiranda tada, kai pinigai pakeičia atsakomybę. O tikra pagalba – tai ne visada duoti daugiau, o kartais leisti kitam užaugti iki sprendimų.
