Sodas ir daržas

Pavasarį ir rudenį sodininkai dažnai gyvena pagal orų prognozes. Vieną dieną šilta, kitą – naktį jau minusas. Tokios šalnos gali per kelias valandas sunaikinti daigus, apdeginti žiedus ir sustabdyti augimą. Blogiausia tai, kad šalčio žala dažnai pasimato tik po kelių dienų, kai augalas jau pradeda vysti. Šiame straipsnyje pateikiu patikimus, praktiškus būdus, kaip apsaugoti augalus […]

Kanos auga gražios, lapai dideli, vešlūs, atrodo sveikos, bet žiedų – nė kvapo. Vasaros pradžioje dar yra vilties, vasaros viduryje atsiranda nerimas, o rudenėjant kyla klausimas: ar jos apskritai žydės? Daugelis sodininkų laukia iki pat šalnų, nors patyrę augintojai jau anksčiau žino atsakymą. Kanos labai aiškiai parodo, kada žydėjimo jau nebesulauksite, tik reikia mokėti tuos

Nuvytę lapai, nulinkę stiebai, jokio augimo ir vaizdas, nuo kurio norisi nusisukti. Dažnas sodininkas tokioje situacijoje nusprendžia: „viskas, jau per vėlu“. Tačiau patyrę gėlininkai žino – daugelis augalų miršta ne iš karto, o lėtai, ir būtent tai suteikia šansą juos išgelbėti. Net gėlės, kurios atrodo pasmerktos, dažnai dar turi gyvybės. Šiame straipsnyje – aiškūs, praktiški

Daugelis vyresnių sodininkų sako tą patį: anksčiau kopūstai būdavo traškesni, kietesni, sultingesni. Rauginti laikydavosi ilgiau, salotos būdavo „su tikru kąsniu“, o dabar net gražiai užauginti kopūstai kartais atrodo minkštesni ir greičiau praranda struktūrą. Dažnas kaltina veisles ar klimatą, bet tikroji priežastis dažnai slypi daržo priežiūroje. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kodėl senesni kopūstai dažnai būdavo traškesni ir

Avietės pradžioje džiugina – sveikos, derlingos, dosnios. Tačiau po kelerių metų daugelis sodininkų pastebi, kad jos ima elgtis ne kaip uogakrūmis, o kaip okupantas: lenda į veją, po takeliais, po tvora, atsiranda ten, kur jų niekas nekvietė. Rankomis rovimas tampa nesibaigiančia kova, kuri vargina ir fiziškai, ir psichologiškai. Patyrę sodininkai sako atvirai: rovimas – pats

Ateina momentas, kai gėlynas vis dar mylimas, bet kūnas jau sako „stop“. Nugarą skauda po ravėjimo, keliai nebeleidžia ilgai klūpėti, o mintis apie kasdienę priežiūrą nebedžiugina, o vargina. Daugelis lietuvių moterų šioje vietoje daro lemtingą klaidą – atsisako gėlyno visiškai. Tačiau patyrusios sodininkės renkasi kitą kelią: ne atsisakyti grožio, o pertvarkyti jį taip, kad jis

Dar prieš kelerius metus atrodė, kad be hortenzijų neapsieina nė vienas gėlynas. Jos buvo sodinamos visur – nuo modernių kiemų iki kaimo sodybų. Tačiau sodininkų skonis keičiasi. Vis dažniau girdima frazė: „noriu kažko kito“. Ir tai ne mada dėl mados – hortenzijas keičia augalai, kurie reikalauja mažiau darbo, bet atrodo ne mažiau įspūdingai. Šiame straipsnyje

Iš pirmo žvilgsnio hortenzijos ir levandos atrodo nesuderinamos: viena mėgsta drėgmę ir derlingą dirvą, kita – sausą, lengvą ir net skurdžią. Todėl nemažai sodininkų abejoja, ar verta jas sodinti greta. Tačiau patyrę gėlynų kūrėjai žino: ši pora gali puikiai veikti, jei sodinama ne „bet kaip“, o apgalvotai. Šiame straipsnyje aiškiai paaiškinsime, kaip suderinti hortenzijas ir

Bijūnai ir rožės – dvi gėlių karalienės, kurios atskirai atrodo įspūdingai, bet kartu kelia daug klausimų. Vieni sodina jas greta ir džiaugiasi vaizdu, kiti po kelių metų nusivilia: bijūnai silpsta, rožės serga, o žydėjimas ne toks, kokio tikėtasi. Tad ar tikrai gera idėja šiuos augalus auginti kartu? Atsakymas – taip, bet tik su aiškiomis taisyklėmis.

Aguonos atrodo paprastos ir nereiklios, bet realybėje jos dažnai tampa nusivylimu. Vieniems jos pasisėja pačios ir žydi kasmet, kitiems – nesudygsta net po kelių bandymų. Dažnai kaltinamos sėklos, bet patyrę sodininkai žino: problema beveik visada yra ne „kas“, o „kada“. Aguonos turi labai aiškius poreikius, o vienas neteisingas sprendimas gali nubraukti visą sezoną. Šiame straipsnyje