Sodas ir daržas

Nektarinai daugeliui atrodo kaip pietų kraštų vaisiai, todėl bandymai juos auginti Lietuvoje neretai baigiasi nusivylimu. Medelis auga, žydi, bet vaisiai nesimezga arba sunoksta tik pavieniai. Vis dėlto patyrę sodininkai įrodo, kad ir mūsų klimato sąlygomis galima sulaukti ne tik žiedų, bet ir realaus, valgomo derliaus. Tam reikia ne stebuklų, o kelių gerai apgalvotų sprendimų, kurie […]

Pavasarį ir vasaros pradžioje daržuose bei soduose netrūksta žalumos. Kai kurie lapai atrodo sultingi, švieži, net „valgomi“, todėl kyla pagunda juos panaudoti virtuvėje. Tačiau yra lapų, kuriuos verčiau laikyti ne maistu, o naudinga žaliava gėlėms. Išmesti juos būtų klaida, bet dėti į lėkštę – taip pat. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kokių lapų nevertėtų valgyti, kodėl jie

Pamačius vikšrus ant augalų, pirmoji reakcija dažnai būna viena – naikinti. Atrodo, kad jie tuoj nuės lapus ir paliks plikus stiebus. Tačiau toks požiūris ne visada teisingas. Ne visi vikšrai darže ar sode yra kenkėjai, o kai kurie net atneša daugiau naudos nei žalos. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kodėl dalies vikšrų naikinti nereikėtų, kaip atskirti pavojingus

Mintis viliojanti: išeini ryte į sodą, praeini pro obelis, o po pušimi ar beržu stovi baravykas. Daugelis taip ir daro pirmą klaidą – nusiperka „baravykų grybienos“, paberia ją į lysvę ir laukia derliaus kaip nuo agurkų. Po metų nieko, po dviejų irgi nieko, o tada sakoma, kad „čia visi tie grybai – apgaulė“. Baravyką užsiauginti

Pušys dažnai laikomos vienais ištvermingiausių medžių. Atrodo, auga be priežiūros, pakelia sausras, vėją ir šalčius. Todėl kai pušis pradeda gelsti, retėti ar net džiūti, daugelis nustemba ir ilgai ieško priežasties. Dažnai kaltinamas oras ar prasta dirva, nors problema gali būti daug paprastesnė – kenkėjai. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kaip atpažinti, ar pušį puola kenkėjai, kokie požymiai

Ežiuolės laikomos vienomis iš patikimiausių daugiamečių gėlių. Pasodini, ir jos metų metus žydi beveik be priežiūros. Todėl ypač nemalonu, kai augalai ima nykti be akivaizdžios priežasties: lapai smulkėja, stiebai silpsta, žiedai nebesiformuoja, o kartais ežiuolė tiesiog dingsta po žiemos. Dažnas sodininkas kaltina ligas ar blogą sodinuką, nors problema dažniausiai slepiasi žemėje. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kodėl

Vijoklis – vienas atkakliausių augalų sode. Atrodo, kad jį išrovėte, nupjovėte, užkasėte, o po kelių savaičių jis vėl kyla iš žemės lyg niekur nieko. Dėl to daugelis sodininkų jaučiasi bejėgiai ir ima manyti, kad šio augalo atsikratyti neįmanoma. Tačiau problema dažniausiai slypi ne pastangų stokoje, o neteisingame kovos būde. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kodėl vijoklis nuolat

Pažįstama situacija: gėlė dar vakar atrodė visai padoriai, o šiandien lapai nuleisti, žiedai vysta, augalas atrodo lyg „pavargęs nuo gyvenimo“. Pirmas instinktas – daugiau vandens arba naujos trąšos. Tačiau patyrę sodininkai ir kambarinių gėlių augintojai dažnai renkasi kitą kelią – paprastą, natūralų „kokteilį“, kuris padeda augalui atsigauti be šoko. Šis metodas nėra stebuklas, bet tinkamai

Nuėmus pupelių derlių, dauguma ankščių keliauja į kompostą arba tiesiai į šiukšles. Tačiau senesnės kartos daržininkai elgdavosi kitaip – ankštis džiovindavo ir laikydavo iki kito sezono. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip bereikalingas vargas, bet praktika rodo, kad ši sena daržininkų gudrybė turi labai realios naudos. Džiovintos pupelių ankštys gali padėti tiek dirvai, tiek augalams,

Pamatę jį darže, dauguma sodininkų reaguoja vienodai – stengiasi kuo greičiau atsikratyti. Išraustos lysvės, sujudinta žemė, pažeistos šaknys atrodo kaip aiškus ženklas, kad darže apsigyveno kenkėjas. Tačiau patyrę sodininkai žino, jog ne viskas taip paprasta. Vienas dažnai keikiamas daržo „priešas“ iš tiesų gali atnešti ir netikėtos naudos. Šiame straipsnyje paaiškinsime, apie kurį kenkėją kalbama ir