Transportas

Ryte jautiesi gerai, galva neskauda, rankos tvirtos. Vakar buvo taurė vyno ar pora alaus, bet „tikrai jau praėjo“. Būtent šioje vietoje daugelis vairuotojų ir suklysta – pasikliauja nuojauta, kuri su promilėmis turi labai mažai bendro. Kodėl „jaučiuosi blaivus“ nėra rodiklis? Alkoholis veikia ne tik savijautą, bet ir reakciją, sprendimų priėmimą bei dėmesį. Problema ta, kad […]

Žiemą vieni vairuotojai lėtina „dėl visa ko“, kiti pyksta, nes atrodo, kad kažkas be priežasties stabdo srautą. Vienas bijo nuslysti, kitas bijo, kad „užstrigs“ ir nespės. Abu turi po gabalėlį tiesos, bet problema prasideda tada, kai lėtas važiavimas tampa ne saugumu, o kliūtimi. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kada lėtesnis greitis žiemą yra protingas, kada jis tampa

Žiemą kelyje dažnai sutinki du „tipus“. Vienas važiuoja taip lėtai, kad visi iš paskos pradeda nervintis ir ieškoti, kur aplenkti. Kitas važiuoja taip drąsiai, lyg būtų vasara: laikosi per arti, staigiai persirikiuoja, stabdo paskutinę sekundę. Abu erzina. Bet kuris pavojingesnis? Atsakymas nėra „abu vienodai“. Dažniausiai pavojingesnis yra tas, kuris pervertina savo galimybes, bet „per lėtas“

Įžanga Ryte skubi, nuvalai priekinį stiklą „kad matyčiau“, nubrauki žibintus, įšoki į automobilį ir važiuoji. Ant stogo lieka gražus sniego „kepurės“ sluoksnis. Atrodo menkniekis: juk niekam netrukdo, jis ten tyliai guli. Tik iki pirmo rimtesnio stabdymo, posūkio ar vėjo gūsio. Tada tas sniegas gali virsti arba ledo gabalais, arba balta užuolaida tavo paties priekyje, arba

Žiema, miestas, priekyje automobilis pristabdo prie perėjos. Tu spaudi stabdį „kaip priklauso“, pedalas pradeda drebėti, girdisi toks „trrr“, ABS dirba. Ir vis tiek — bam. Į galą. Čia ir gimsta mitas: „jei ABS suveikė, vadinasi, stabdžiau teisingai, o kaltas kelias“. Realybė nuobodesnė, bet naudingesnė: ABS padeda valdyti automobilį, tačiau jis nekuria sukibimo iš niekur ir

Žiemą prie šviesoforo viskas atrodo paprasta: sustoji, palauki, pajudi. Bet būtent čia ir nutinka daug smulkių, nervus gadinančių avarijų: bakstelėjimai į galą, slydimai į sankryžą, grandininiai susidūrimai „iš niekur“. Dažniausiai kaltas ne „blogas oras“, o vienas įprotis, kurį vairuotojai kartoja kasdien. Straipsnyje paaiškinsiu, koks tai įprotis, kodėl jis žiemą pavojingas, ir ką konkrečiai daryti, kad

Mieste matai ženklą „50“, bet srautas ramiai rieda 65–75. Jei laikaisi leistino greičio, atsiranda kas prilimpa iš galo, nervinasi, lenkia vos atsiradus progai. Po kurio laiko net tvarkingas vairuotojas pagauna save galvojant: „gal čia taip įprasta?“ Bėda ta, kad žiemą toks „įprasta“ virsta loterija. Vasarą kelias dažnai atleidžia, o žiemą — daug rečiau: sukibimas keičiasi

Degalų kainos kyla, automobilis techniškai tvarkingas, o sąnaudos vis tiek atrodo per didelės. Daugelis vairuotojų tokioje situacijoje kaltina variklį, sezoną ar degalų kokybę, tačiau dažnai tikroji problema slypi kasdieniuose įpročiuose. Net ir nedideli vairavimo bei automobilio naudojimo įpročiai ilgainiui gali reikšti dešimtis papildomų eurų per mėnesį. Per staigus greitėjimas ir važiavimas „ant apsukų“ Vienas didžiausių

Ryto spūstys, kelių juostų gatvė, vienas automobilis bando persirikiuoti, kitas neketina praleisti – signalai, gestai, nervai. Tokios situacijos Lietuvos keliuose vyksta kasdien ir dažnai baigiasi ne tik pykčiais, bet ir avarijomis. Problema ta, kad daugelis vairuotojų mano žinantys, kas turi pirmenybę, tačiau realiose situacijose taisyklės suprantamos skirtingai. Kas laikoma persirikiavimu Persirikiavimas – tai ne bet

Daugeliui vairuotojų ši situacija pažįstama: važiuoji 55 km/h ten, kur leidžiama 50 km/h, ir galvoje ramu – „juk +5 km/h visada leidžiama“. Taip galvoja ne vienas, tačiau realybėje būtent čia ir prasideda painiava. Vieni sako, kad tai „paklaida“, kiti – kad „iki baudos neskaičiuoja“, o treti nemaloniai nustemba gavę pranešimą apie pažeidimą. Kas iš tikrųjų